Parašykite komentarą

Kvepalai “…Roželė“

Pavadinimą reikia tarti minkštai, švelniai, tyliai. Kaip katės murkimas. Kaip aksomo svarus kritimas. Daugtaškis – kad liktų laiko pažadinti savy sentimentalumą.

Seniai bebuvau ją sutikusi, Vilniaus Roželę. Ir kodėl, kai supyliau kvapniąnias substancijas į išlydyto vaško su aliejais mišinį, prieš akis lyg spalvotam kine išniro ji, Roželė. Ryški, ypatinga, ir tokia trapi, efemeriška lyg elfas, nereali kaip miražas. Kaip gi kitaip galėčiau dabar juos pavadinti… Nebegaila nei sudaužyto indelio. Tegul šitos šukės atneša laimės tau, Rožele. O aš įsimesiu mažulytę  dėžutę kvepalų į rankinę –  gal kada tave vėl sutiksiu. Noriu padovanot kartu su pinigėliu…

Sukūriau (ar galiu taip sakyti? Ar mano makalionės gali vadintis kūryba? Kiekvieną kartą dvejoju ir nežinau kaip kitaip įvardint tą vyksmą) kietus kvepalus, kvepiančius rožėmis ir močiutės ant palangės augintais “jeronimais“. Su lašeliu medaus arbatos puodelyje, senu, vienu kampu nugremžtu aliuminio šaukštu, padėtu greta ant indaujos kampo. Nėr ko slėpt, išties sentimentus žadinantis kvapas, tarsi grįžimas daug metų atgal, kai pasaulis atrodė ryškesnis, diena buvo ilgesnė, ir taip  norėjosi greičiau užaugti.

Galiu surašyti kuo tiksliausiai visą jų sudėtį. Negaila, tik nemanau kad kas nors norės gaminti. Pritaikiau kvepalams man patikusio “Mišinuko pūslelinės profilaktikai“ principą, pataisiau, papildžiau, stengiaus patobulint. Vaškams skiesti naudojau ne vien simondsijų, bet ir savotišką kvapą turintį puiklapių aliejų. Ir dar vieną savo atradimą norėjau išbandyti. Pastebėjau, kad medus ne tik geras eterinių aliejų tirpiklis, bet ir nuostabus kvapo fiksatorius, stabilizatorius. Todėl šleptelėjau šaukštelį medaus – ne veltui čia apie arbatos puodelį šnekėjau. Arabinių jazminaičių ir rožių vaškas, rožių otas, burboniškų pelargonijų eterinis aliejus duoda ilgai išliekantį, saldų rožių kvapą. Omano frankinčenso derva(būtent sinondsijose tirpinta derva, ne eterinis aliejus), himalajinis kedras, pačiulė, kabreuvų balzamas,vaistinės ramunės praveria senovinės medinės skrynios dangtį. Aitriųjų apelsinų ir citronų eteriniai aliejai paleidžia saulės šviesos spindulį į tos rožėm kvepiančios skrynios dugną. Yra ten ir dar šis bei tas, tik  nei lašo sintetikos – muskusinė ybiškė, yzopai, ravensara, gvazdikėliai… Bei pora slaptų ingredientų.  Tegul lieka šiek tiek intrigos.

Taigi “…Roželė“ labiau pažadina ilgesį širdyje negu primena rožių kvapą, ir man nesvarbu, kad daugybė įvairiausių daiktų vadinami lygiai taip pat. Šitie kvepalai nepakartojami kaip ji, Roželė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: