Komentarų: 1

Daugiau apie mane, arba kodėl negaminu pardavimui

Šį labai nuoširdų pasakojimą sudėsiu į kelias meniu kategorijas, nes noriu kad peržvelgtų kuo didesnė dalis mano dienoraščio skaitytojų. Ačiū jums už kantrybę.

Žinau, kad daugeliui net klausimas nekyla, kodėl nepardavinėju. Tačiau kartais jis kyla, tai norėčiau kad ir negaminantys kosmetikos priemonių suprastų, kad parduodama rizikuočiau labai smarkiai, o naudos turėčiau… greičiausiai visai neturėčiau, tik sugaištą laiką. Gaminu, makaluoju, kuriu – savo malonumui ir artimiausiems žmonėms, kuriuos labai gerai pažįstu, žinau jų visų ligas nuo vaikystės, alergijas, įpročius, odos ypatybes, reikalavimus kosmetikos priemonėms. Svetimo žmogaus pasakymas “mano oda riebi“ ar “sausa“ – nieko iš esmės nesako. Mano giliu įsitikinimu, norint kitam žmogui pagaminti gerą priemonę, reikėtų su juo mažiausiai valandą rimtai pasišnekėti, turėtų būti lyg savotiška konsultacija, aptariant problemas, lūkesčius,  įpročius, gerus ir blogus įgūdžius, kuo plačiausiai išsiklausinėti, ką naudojo anksčiau, kas patiko ir kodėl, kas netiko ir taip pat jei žino, kodėl, ir tada dar aptarti, kaip tas natūralias priemones reikia naudoti ir saugoti.

Visada džiaugiausi, kad tinka viskas, ką pasigaminu, kad nesu turėjusi blogų patyrimų besinaudodama savo rankų darbo kosmetika. Ir va neseniai galvojau, – akurat, prisišnekėjau… Išlindo vienas spuogas, po to dar du, paskui išbėrė visą veidą. Ką apkaltintų kažkieno namuose  gamintą kremą vartojantis žmogus? Nei kiek neabejoju, kad tą naują neaiškų kremą. Juk ir aš pati jau jau bebuvau taip mananti. Kitokios sudėties tonikas, nebandyti iki šiol priedai, naujas emulsiklis – priežasčių įtarinėtii turėjau daugiau negu pakankamai. Tik atsitiktinumas viską “išrišo“ . Mėgstu vaisius, sugriešiju ir ne vien lietuviškus valgau. Rudenį, sezono metu, tokie skanūs persikai ir nektarinai, vynuogės, nesvarbu kad iš toli atvežti. Nusipirkau kelintą kartą iš eilės apie kilogramą, valgiau kelias dienas, pamažu – gerai skamba – spuoguodamasi. Na ir vieną gražų vakarą, kad neprisikirsčiau nakčiai sumuštinių, nusiploviau paskutinį nektariną ir kramtau skaitydama, skaaaniai… Ir vos nurijau paskutinius kąsnelius, pajutau kaip veidas tinsta, kažkas iš jo lenda, didėja… Paskutinio nektarino nušvitimas. Bėgau praustis, šaltas vanduo tik trumpam nuramino odą, tepiausi levandom, ramunėlėm, vaistų nuo alergijos gėriau, nes visa ta bjaurastis išlindo pobūvio, į kurį negalėjau neiti,  išvakarėse. Košmaras…Vėliau truputį bėrimų atsirado ant kūno, kartu alerginė sloga, sudirgo, išopėjo burnos gleivinė. Kol abejojau kas kaltas, nebenaudojau savos gamybos kremų, susiradau senus pramoninių likučius, kelis dovanų gautus mėginukus. Dabar vėl tepuos savais ir niekur neberia. O ką būtų galvojęs ne toks pastabus žmogus, nesuvalgęs “paskutinio nektarino“? Tokios reakcijos gali būti nuo maisto, bet galimos ir nuo natūralių medžiagų. Dabar kam nors alergiškų žmonių daug daugiau negu nealergiškų, ir tikrai ne visi gerai žino, kam konkrečiai jie yra alergiški. Nemanau kad mano atveju patys nektarinai kalčiausi – matyt kažkuo buvo apdoroti, kas nenusiplovė ir mane įjautrino, o gal smaguriavau atvežtiniais vaisiais pernelyg gausiai ir vienas lašas organizmo kantrybės taurėje buvo paskutinis.

Taigi visai logiška, kad nenoriu kam nors pakenkti. Jei žmogui kiltų alerginės reakcijos, jausčiausi blogai,  kelias naktis negalėčiau užmigti.  Ne kasdien, bet gana dažnai sulaukiu prašymų iš man nepažįstamų žmonių ką nors pagaminti. Suprantu juos – nori išbandyti natūralias priemones, o viską išmokti, kad galėtų pasigaminti patys, tikrai reikia nemažai laiko, pastangų, pinigų. Todėl jei kam labai smalsu – duodu nedidelį kiekį pabandymui. Nemokamai. Tiesiog padovanoju. Jei nepatiks, manęs sąžinė negrauš kad pardaviau netikusį daiktą, o žmogus žinos ko norėti neverta, arba bent žinos kad reikia ne iš manęs pirkti. Jei patiks, gal susidomės natūralia kosmetika ir išmoks ją pasigaminti. Juk tai ne vienadienis daiktas, kremo jį naudojantiems, muilo, kaip ir maisto, reikės visą gyvenimą, tas vienas mano pagamintas indelis problemos sprendimo neduos. Vis lyginu su maisto gaminimu. Bet kad labai panašu… Galima valgyti valgyklose, kavinėse, pirkti pusfabrikačius, o galima gaminti namuose arba maitintis prabangiuose kokybišką maistą siūlančiuose restoranuose. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, ir aš gerbiu bet kurį iš jų. Visiems norintiems nemokamai gaminti negaliu, nes manęs niekas neremia… Plakti vieną indelį kremo ar gabalėlį muilo pagal užsakymą niekada vien dėl laiko sąnaudų neapsimokės. Nekalbant apie tai, kad nesusidūrusiam su kokybiškų produktų tokiam naminiam kremui kainomis, sunku bus paaiškinti savikainą. Mėgstu rožes, sau negailiu jų veido kremuose. Reikia kelių lašų vienam indeliui. Lašas kainuoja nuo kelių iki maždaug dešimt litų. Tik vienas lašas… Plius indelio kaina, kiti eteriniai – ir be viso kito gėrio suma pasiekia dvidešimt – trisdešimt litų, gal dar daugiau. Ekologiškų prekių parduotuvėse už tokią kainą jau galima kažką nusipirkti. Negaliu konkuruoti su didžiaisiais gamintojais. Neturiu sąlygų ištirti gaminių mikrobiologiniam užterštumui (bet labai noriu turėti, mąstau apie aparačiuką). Negaliu skirti viso savo laiko vien tam taip pat. Kol kas tai mano hobis, savotiška kvepianti, indeliuose sugulanti meditacija, kartu labai buitiška. Savotiškas taikomasis menas odai. Džiaugiuosi, kad neprivalau iš pomėgio daryti verslo, ir galiu kai noriu kremą plakti, o kai tingiu – neplakti. Ir dažnai tarp kremų savo šeimai gaminimo man pritrūksta laiko kvepalams. O jie mane daug labiau traukia…

Dar keli žodžiai apie savikainą. Jei kas pasitikrins pardavėjų, esančių JAV ar Rusijoje  prekių kainas –  kainuoja ne vien pati prekė. Prisideda siuntimo, pinigų pervedimo išlaidos, kartais muito mokestis. Kaina dažnai priklauso nuo perkamo kiekio, daugiau būna pigiau, bet kilogramais man nereikia, ir tokiu būdu ne visada galiu taupyti… Turėčiau kiekvieno daiktelio savikainą skaičiuoti labai tiksliai, ir tai atimtų marias laiko. Jei galvočiau apie pelną, į prekės savikainą turėčiau įskaičiuoti išlaidas mokymuisi. Perku knygas, lankau seminarus, kartais perku mokamą informaciją interneto platybėse. Gera informacija kainuoja… Ne vien laiką tenka aukoti, pinigus taip pat.

Tai kodėl visgi tai darau, ir kodėl pasakoju? Todėl kad man pačiai įdomu. Kad visai patogu užsirašyti receptus su pastabomis kompiuteryje, nes trijuose storuose užrašų sąsiuviniuose jau imu pasiklysti. Kad tikiuosi, jog mano bandymai kitiems, besidomintiems natūralia kosmetika, gali būti naudingi. Nebijau pasakyti kad kažkas nesigavo, nepatiko, nes noriu kad kiti galėtų mokytis iš mano klaidų ir jų nebekartoti. Išbandau ne visiems žinomus priedus ir pasakoju, kas patiko, kas mano manymu verta dėmesio, nes ne visi gali leisti sau atsirinkinėti  tinka-netinka keliu, o kas tik pinigų į balą metimas. Giriu kas gavosi gerai ne tam, kad parduočiau, o norėdama papasakoti apie pavykusius bandymus. Iki to laiko, kai ėmiau gaminti kosmetiką pati, daugybę metų buvau aktyvi ir gana sąmoninga pramoninės kosmetikos vartotoja. Skaitydavau etiketes, domėjausi naujovėmis. Buvau išranki. Taip pat daug metų domiuosi oda ir odos ligomis. Neišmanau apie odą tiek daug kaip profesionalus medikas, bet ši bei tą visgi žinau. Suprantu ją. Nepatinku savo patarimais daugeliui, nes visada sakau kad vien išorinėmis priemonėmis odos problemos neišsprendžiamos. Kartais žinau už kai kuriuos medikus daugiau, nes būnu skaičiusi naujausius tyrimus. O kartais vadovaujuosi net ne žiniomis, o nuojauta, ir ji manęs neapgauna… Labai stengiuosi nepiršti savo nuomonės. Vis kartoju, kad niekas neprivalo su manimi sutikti. Jei jūsų patirtis byloja ką kita, ja ir vadovaukitės. Labiau norėčiau sužadinti smalsumą, kūrybingumą, paskatinti kritiškai mąstyti, stengtis daugiau suprasti ir vadovautis savo protu, pojūčiais, ir nebūti reklamos valdoma marionete.

Rašau, nes dabar noriu rašyti, va taip paprastai, neįmantriai. Mano chaotiškas nerimstantis protas tokiu būdu įgauna tvarkingesnį pavidalą. Nemanau kad esu lengvas ir paprastas žmogus, greičiau atvirkščiai, pernelyg sudėtinga. Taip pabrėžtinai paprastindama po truputį bandau keistis.

Įžangoje užsiminiau apie Haruki Murakami, japonų rašytoją. Vėl skaitau jo naują knygą “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, kurioje pasakoja apie save. Galėčiau pasirašyti po kiekvienu sakiniu, tik jis bėga, o aš į panašų būvį pasineriu prie savo buteliukų. Kiekvienam savo.

“Tai, kad aš esu aš, o ne koks nors kitas žmogus, man yra vienas iš didžiausių turtų“.  H. Murakami

Kaip paprasta ir kaip teisinga. Gėlės jums, tiems, kurie mane skaito.

Reklama

One comment on “Daugiau apie mane, arba kodėl negaminu pardavimui

  1. Labai gerai parašyta dėl ko negaminat pardavimui. 🙂 Žmonės nesusidūrę su natūralia kosmetika ir jos gmyba tikrai nesupranta kodėl tu gaminiesi, kai saviakina gaunasi didesnė, nei perkant jau pagaminta pramoniniu būdu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: