Parašykite komentarą

Ponia frangipani ir jos sargas

Pamačiusi žydinčią frangipani, (turbūt Plumeria Acutifolia, mažiau kvapni nei Plumeria Alba ir Plumeria Rubra,dažnai auginama kaip dekoratyvinis augalas) negalėjau neprieiti ir nepauostyti. Man patinka jos saldus svaigus aromatas, dienos metu ne toks intensyvus, bet aiškiai juntamas, ir nereikia nė sakyt, kad mane traukdavo tas augalas kaip magnetas. Ieškojau vieno, radau du… Nuostabius žiedus ištikimai saugojo vabzdys maldininkas. Kiekvieną dieną eidavau pauostyti žiedų, ir kasdien jį sutikdavau tupintį ant tos pačios šakelės – tik kartais palindusį po lapu, lyg slėptųsi nuo kaitrios saulės, o kartais – tarsi besimeldžiantį kvapo ir grožio sąjungai. Kaip šioje nuotraukoje. Štai jie, mano nauji draugai:Kai  Lietuvoje šalta ir tamsu, norėjosi šviesaus, šilto kvapo, primenančio saulę ir atostogas, ir tą mažą žalią draugą, kurio šiek tiek prisibijojau… Ne tokį ir mažą – ne lietuviškas žiogelis, šis maždaug mano delno ilgo, kūnelis gal kiek storesnis už pirštą. Gražuolis. Vieną frangipani žiedelį parsivežiau. Neskyniau, gaila buvo niokoti, radau vėjo nuplėštą ant vejos. Kvapas išliko tik atmintyje, sudžiūvęs augalėlis labiau kvepia sausu šienu. Kažką padariau, nors nesigavo visai taip kaip norėčiau. Taisiau, kūriau antrą kartą. Ir vėl ne visai tas… Sunku save vertinti, net nežinau, kuris variantas labiau patinka. Pirmasis, žalesnis, kuriame tarsi gyvena didesnis vabzdys, ar antrasis, labiau gėliškas, saldesnis. Svajonių kvapas nesigavo, pasigirti negaliu. Vieną riešą tepu vienu, kitą kitu ir vis uostau, uostau… Pirmajame pernelyg greitai dingsta gėlės ir lieka smilkalų, medienos bazė, nors smilkalų ir nenaudojau. Antrajame – jau padauginau gėlių, ir kurdama frangipani palaikančią gėlių kompaniją persistengiau dėdama tuberozos. Ji ima dominuoti, o to visai nenorėjau. Visgi kvapas įdomus, gėlės keičiasi su medžiais, nosį kutena tai žiedai, tai mediena. Norėčiau dar kai ką pakeisti ir vėl pabandyt, jaučiuosi taip lyg būčiau gana ilgai ėjus teisingu keliu, tik vieną akimirką užsižiopsojus ir pasukus ne ten kur reikia. Pradžią kartočiau, nuo vidurio sukčiau šiek tiek kita linkme. Ak, tik frangipani absoliuto beveik nebeturiu. Jei gausiu, tada greičiausiai vėl bandysiu. Noriu padaryti darbą geriau. Sumaišiau nedaug, nė nepamatysiu kaip skaidrindama kasdienybę sunaudosiu…

Kaip visada, vėl nemanau kad kam nors gali būti įdomu daryti tokius pačius kvepalus. Kiekvienam mielas kitas kvapas, savo rankų kūrinys. Tik paminėsiu ką dėjau ir kuo skiriasi. Nesvarbu kad kai kurių medžiagų tik lašu daugiau ar mažiau, viena kita kvapnioji substancija pakeista kuo nors giminingu – kvapai labai skirtingi ir visai kitaip gyvena paleisti iš buteliuko. Skiedžiau kopaibų balzamu ir truputėliu aliejaus. Pradedu pamilti aliejinius kvepalus. Absoliutus atsiskiedžiu spiritu arba kaprilio trigliceridais – tuomet kiek pastebėjau jie būna ne tokie riebiai aliejingi užtepus ant odos kaip skiesti jojobos aliejumi. Su kai kuriais tąsiais, tirštais neatskiedus sunkiai įmanoma susikalbėti.

Pirmajame variante naudojau truputėlį 20proc.  agarmedžio eterinio aliejaus, briedragių, mimozų, papiruso, bulgariškos levandos, tuberozos, aviečių lapų, frangipani  absoliuto, irisų konkreto. Vetiverijų, laukinių eremofilų, gvajoko, alpinijų šaknų, magnolijų, uosrūčių, cinamonų lapų, bergamotės  eterinį aliejų, kopaibų balzamą, porą lašų castoreumo tinktūros, truputėlį baltųjų čampakų žiedų CO2. Antrąjį šiek tiek paprastinau ir kartu papildžiau. Pridėjau porą lašų burboniškos vanilės. Labai smagiai susidraugauja su castoreumu. Vietoj uosrūčių įlašinau braziliškų pipirų CO2 (Schinus terebenthifolius), nebenaudojau cinamono, magnolijų, čampakų, bet gėlėms paryškinti vos vos įlašinau rožių oto, su kaupu padauginau tuberozos… Klaida.

Antrasis man labiau patinka. Kartais net visai patinka, atrodo viskas savo vietoj, o kartais – saldi nesąmonė. Antrąjį lašinau kita eilės tvarka, ir manau kad taip buvo teisingiau – pradėt nuo bazės ir pamažu lipt į viršų. Su kiekvienu nauju priedu kvapas maloniai gražiai keitėsi, pildėsi, sodrėjo, skleidėsi. Pirmąjį ne taip išsamiai apgalvojau, ne taip nuosekliai maišiau, ir pastabose prisižymėjau – kvepia cigaretėmis (blogąja prasme), atsiduoda žuvimi… Tai buvo tik tarpinės stotelės, bet jos buvo. Antras variantas nemalonių kvapų neskleidė nė vieną akimirką. Ir dabar ant rankos kvepia gėlėmis ir šiltu dūmeliu, karštu smėliu…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: