Parašykite komentarą

Ne visai paprasta paprasto upinio bebro istorija

Turiu pradėjusi rašyti bent kelis įrašus. Tačiau taip jau gavosi, kad šis nustūmė kitus į šalį. Noriu truputėlį  papasakoti apie kartais mano naudojamą castoreumą. Deja, tai tiesa, išsaugant žvėrelio gyvybę jo neįmanoma išgauti. Kartu žinau, kad kasmet Lietuvoje sumedžiojama nuo keliolikos iki dvidešimt kelių tūkstančių bebrų. O kvepiančios liaukos paprasčiausiai išmetamos. Per metus jų susidaro dvi-trys tonos, nes viena vidutiniškai sveria, priklausomai nuo gyvūnėlio dydžio, lyties, amžiaus, nuo 50 iki 250 gramų. Kanadoje šis gamtos turtas superkamas, bebro sruogliai neretai yra verti daugiau nei puikios kokybės kailis, kuris dabar vėl madingas. Vieno iš tų nelaimėlių sruoglius   panaudojau, jie nevirto dar viena šiukšle, buitine atlieka. Tapo castoreumo tinktūra. Gyvūnų teisių gynėjai mane dėl to pasmerks. Ūkininkai ir miškininkai pasakys – tuos graužikus būtina gaudyti ir reguliuoti skaičių. Aš manau, kad gyvenime niekas nėra vien juoda, nes juoda – tai visų spalvų suma; nei vien balta – juk balta turi galybę atspalvių, ir kas gali pasakyti, kuri balta yra pati ta, tikroji? Europoje yra šalių, kuriose bebrai visiškai išnaikinti, todėl ten gyvenantiems sunku suprasti, kad kitur gali privisti per daug.

Bebrų populiacija Lietuvoje eilę metų gausėja, nepaisant didelio ir vis augančio sumedžiojamų žvėrelių skaičiaus. LR  Aplinkos ministerijos 2012 metų duomenys. Neoficialiai manoma, kad bebrų yra kur kas daugiau. Į šiuos skaičius neįtraukti privačios žemės sklypuose įsikūrę bebrai, todėl visa populiacija gali viršyti 100 000.  2012 m sumedžiotų žvėrių apskaita.

Kas jis – tas unikalus gamtos statybininkas, kenkėjas ar melioracijos sužalotos žemės gelbėtojas, vienareikšmiškai atsakyti irgi sunku. Man labai patiko ši biologės Jūratės Zarankaitės  mintis: . “Žalos gamtai jie nedaro. Nė vienas gyvūnas gamtos neniokoja”.

Gamtos neniokoja ir vilkai. Jie per keletą metų, galbūt dešimtmečių sureguliuotų “bebrų klausimą”, jei vilkų visai nebemedžiotų ir leistų veistis iki kelių ar keliolikos tūkstančių. Bet kai kurių rajonų ūkininkai neatsigina ir tų, kurie gyvena dabar. Pernai Lietuvoje nuo vilkų nukentėjo 114 naminių gyvūnų. O Utenos rajone nesumedžiota nė vieno vilko – jų, natūralių bebrų valgytojų, tiesiog nėra.
Gyvenu Utenoje. Pro savo darbo kambarėlio langą esu mačiusi šešis bebrus vienu metu, visą gražią šeimyną. Dažnai  praplaukia pro namus tekančiu upeliu ar išgąsdina mane, o aš – bebrą, kai nueinu pasisemti vandens… Man jie nedaro nieko blogo – bet tuo pačiu upeliu plaukia iki miesto parko ir ten graužia medžius. Taigi mūsų mieste visai neseniai rajono valdžia kvietė medžiotojus į pagalbą. Juk nepaleisi gaujos vilkų viduryje miesto. Tuose miškuose, kuriuose medžioja mano vyras, bebrai užtvenkė dešimtis hektarų miško. Vilkų ten nėra. Jiems ten nepatinka, ir žmogus negali priversti gyventi. Didelė dalis sąmoningų medžiotojų pasisako už vilkų medžioklės apribojimus, nes ši rūšis  yra ant išnykimo ribos. Tačiau nieku gyvu nesutiks ūkininkai… Pagal dabar galiojančius įstatymus, laukinių žvėrių padaromą žalą atlygina medžiotojai. Valstybė neprisiima tos prievolės. Gyvūnų teisių gynėjai taip pat. Bebrus leidžiama medžioti iki balandžio 15 dienos. Tačiau jau kelinti metai iš eilės pavasarį ilgai laikosi sniegas, šaltis. Tuomet šie žvėreliai nemigruoja, ir nors teoriškai – medžioklės sezonas, praktiškai šiaurinėje, šiaurės-rytinėje Lietuvos dalyje  “papūsk man į uodegą”. Jie lindi savo nameliuose ir laukia šiltesnių orų.  Net ir šiuolaikiniais ginklais apsirūpinusiam medžiotojui nukauti bebrą nėra taip paprasta…
   Taigi mano mintis tokia – žudymo neskatinu. Nemanau, kad kažkas puls medžioti bebrus dėl tų mažai kam mūsuose reikalingų sruoglių. Tuo labiau, kad baudos už neteisėtą medžioklę padidintos dešimt kartų. Ir labai gerai, kad padidintos. Tačiau kuriant natūralius kvepalus, bebro sruogliai yra gana lengvai ir nebrangiai pasiekiamas natūralus fiksatorius. Turbūt kiekvienas, kuriam aktualu, giminių, draugų, kaimynų, bendradarbių tarpe ras vieną kitą medžiotoją. Castoreumas ne taip paprastai naudojamas kaip civetas ar “afrikos akmuo”. Labai greit gali sugadinti kuriamą kvapą. Turi  sunkų charakterį. Patyriau savo kailiu… Labai stipriai suriša ir tarsi “suslegia” kvapą. Bet kartais jis puikiai tinka. Mano protas racionalus – kam išmesti gerą daiktą, jei galima  pritaikyti. Nes visiškai nesvarbu, kam aš pritariu ar nepritariu, bebrai  bus medžiojami.
088
Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: