Parašykite komentarą

Rudens tamsą išbaidančios kvepiančios šventės

… Ne, ne apie Kalėdas – nors jos tikrai ateina su taip gerai pažįstama savo kvapų puokšte.  Apie man svarbius su aromatų pasauliu susijusius renginius.

Vakar Vilniuje, Kvapų namų  salone  profesionali parfumerė Anna Agurina nepaprastai šiltai ir nuoširdžiai papasakojo apie pašalinių žmonių akims dažnai nematomą parfumerijos pasaulio pusę. Kam gi ne smalsu pasidairyti pro rakto skylutę… O man taip rūpi taip rūpi, kad jaučiuosi lyg tas kupranugaris, belendantis net ne pro rakto, o pro adatos skylutę. Nesvarbu, ar įmanoma – svarbu be galo norisi! Tiek pačių įvairiausių minčių dabar dūzga galvoje. Daug supratau ir išmokau iš Annos, ir eilinį sykį įsitikinau, kiek daug dar reikia išmokti. Ne tik todėl kad kažko nežinau – tiesiog todėl, kad ir profesionalai uosto, studijuoja, vis iš naujo atranda kvapiąsias substancijas; tai jų darbo dalis. Kuria, klysta ir bando iš naujo dar ir dar kartą, kol dešimtas, penkiasdešimtas ar šimtasis bandymas tampa “O, štai, tai, ko reikia!”. Parfumerija – toks menas, kur mokytis tenka visą gyvenimą… niekada negali leisti sau pasakyti: viskas, apie šią medžiagą žinau viską. Niekada… 002Dėkoju Annai už dalijimąsi patirtimi.

Man atrodo, kad visi susitikimo dalyviai pajuto lektorės ypatingą žmogišką šiltumą ir kiekvienas gavo nepaprastai vertingų patirčių, vertingų JAM. Priimame ir suprantame tai, ką tuo metu galime suprasti, ir atmetame tai, kam tiesiog dar ne laikas. Sudėtingoms patirtims reikia tinkamo laiko daugybe prasmių…  Iki Annos pastebėjimo, niekada nesusimąsčiau, kodėl vaikai (dažniausiai) nemėgsta alyvuogių. O kaip tik šiandien, ragaudama iš Italijos parvežtų alyvuogių augintojo namuose pagamintų, man regis, supratau… Aiškiai ir tiesmukai užuodžiau alyvuogėse tai, kam vaikams dar ne laikas…

Apie jį jau papasakojo Margot blogas ir vienas iš renginio organizatorių, parfumeris ir aktorius (ar aktorius ir parfumeris? Įdomu, ko daugiau…) Aistis Mickevičius. Nesistebiu, kad į tokį retą ir įdomų renginį susirinko tik nedidelė saujelė klausytojų. Visi esame skirtingi… Man be galo įdomu dėlioti kvepalus kaip “puzlę” iš tūkstančių smulkiausių detalių; kitiems gi pakanka užsipilti ant savęs ko nors, kas jam turi arba neturi jokios reikšmės – ir visi mes galim gražiai draugiškai gyventi šiame pasaulyje.

Spalio mėnesį Vilniuje vyko kvapų projektas “Atspėk emociją mano sukurtame kvape”. Kuo galėjau, tuo padėjau renginio organizatoriams ir rėmėjams Kvapų namams. Ta mano pagalba – tai skirtas laikas ir žinios, kuriomis pasidalinau su savo “auklėtiniais”. Man pačiai kiekvienas prisilietimas prie kvapų yra vis nauja patirtis ir naujos žinios, naujos emocijos, netikėti atradimai. Tai ne banalūs žodžiai. Mes, regintys, kvapus užuodžiame panašiai; tačiau REIŠKIA jie mums dažnai visai kitus dalykus nei neregiams, kelia visai kitokias emocijas, asocijuojasi su kitais objektais.  Kuriant kvapus, netikėtumai laukia kiekviename buteliuke ir kiekviename žmoguje, kuris prisiliečia prie to paslaptį saugančio buteliuko, ją prakalbina ir savaip interpretuoja bei atveria. Man pasisekė, kad gavau progą susipažinti su nepaprastai turtingos sielos mergina vardu Loreta. Mano rankų padedama ir savo nosies vedama, ji sukūrė įsimintiną kvapo projektą, kurį ilgai galvojusios nusprendėme pavadinti  “Ramybė”. Žiniasklaidoje renginys buvo plačiai aprašytas, ir mūsų “Ramybė” paminėta tarp įsimintinų kvapų.  O, kaip aš norėjau, kad burtai būtų lėmę Loretai važiuoti į Paryžių! Laukiu kūrybinių dirbtuvių gruodžio viduryje, kuriose tikiuosi sutikti visus ar bent jau dalį projekte sutiktų žmonių. 004

Lapkritį lankiausi Londone. Myliu šį miestą! Šį kartą visas įžymybes tyrinėjau ne tik akimis. Matyti vaizdai ypatingai ryškai asociajavosi su kvapais, uostais ir pažįstamais ar keistai, neįprastai naujais. Viską norėjau ne tik pamatyti, bet ir užuosti.  Viktorijos ir Alberto  muziejuje matyti šimtmečių senumo gobelenai man labiau įsiminė ne atvaizduotais mūšių vaizdais, o savitu kvapu. Vienoje salėje nuo gobeleno sklido sausesnis, labiau primenantis biblioteką, senų knygų lentynas, virgininių kadagių (raudonųjų kedrų) eterinį aliejų aromatas, kitoje kiek priplėkęs, lyg požemių pasaulio alsavimas drėgmės ir kūno aromatų mišinys… Važiuodama metro, skenavau greta stovinčių, sėdinčių žmonių kvapus. Viena greta sėdinti moteris kvepėjo kvepalais, kuriuos mintyse įvardijau pasaldinta mano vienos iš “Rondeletijų” versija, tikrai žiauriai panašūs; kartais aplinkinių kvepaluose aiškiai dominuodavo kuri nors madinga aromatinė sintetinė molekulė. Ypatingas Londono metro stočių kvapas – kaip skuzdėliukai skubantys žmonės, įkaitęs tepaluotas bėgių metalas, praeinantys pačių įvairiausių kvepalų debesėliai, valymo priemonių ir maisto produktų kvapas. Gyvas, besikeičiantis, kiekvienoje stotyje kitoks ir kartu visose turintis bendrų bruožų.

Ir dar – pagaliau įsteigiau savo įmonę. Mano oficialus vardas dabar nebe tik Ramutė, bet ir “Ramparfuma”. 🙂 Puslapis kuriamas… Laiko trūksta. Apie tai – kitame įraše.

024

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: