2 Komentaras

Ambergris. Kvepianti paslaptis

Christopher Kemp knygą, kritikų dažnai vadinamą geriausia kada nors parašyta knyga apie ambergrį, skaičiau su didžiausiu malonumu. Ką čia bepridurti, geriausia vadinama pelnytai. Vertindama autoriaus tiesiog herakliškas pastangas surinkti ir apdoroti tokį kiekį informacijos, čia nė neketinu perpasakoti turinio – imkit ir skaitykit!  Verta. Žmonės apie ambergrį, kitaip pilkąją ambrą, nieko arba beveik nieko neišmano, arba… tie, kurie išmano, nepasakoja.  Mokslininkas, molekulinės biologijos specialistas ir publicistas, įklimpo į jo paslaptis iki ausų ir tiesos apie ambergrį paieškoms skyrė trejus savo gyvenimo metus. Skrupulingai kruopščiai, metodiškai, po mažą gabalėlį lyg išbarstytą dėlionę surinko visą įmanomą  informaciją – nuo antikos pasaulio iki šių dienų parfumerijos pramonės, nuo konkistadorų laikų banginių medžiotojų iki šiandienos biologų-banginių elgsenos tyrinėtojų, muziejininkų, ambergrio rinkėjų ir profesionalių parfumerių. Iki šių dienų apie ambergrį sklando daugiau mitų ir legendų, daugiau nusirašytų nusišnekėjimų negu apie bet kurią kitą kvepalų pasaulio substanciją. Delfi “Grynas“ publikuotame  šia knyga paremtame straipsnyje “Kodėl už kašaloto išmatas žmonės pasiruošę mokėti šimtatūkstantines sumas?“(turbūt ambergris kaip magnetas pritraukia netiesos šydą) irgi pilna smagių netikslumų. Tas didysis Naujojoje Zelandijoje rastas ir godžių apylinkės gyventojų kastuvėliais po gabalėlį išsinešiotas luitas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visai joks ne ambergris. Ne visi ant kranto išmesti keistai kvepiantys daiktai yra ambergris… Dažniausiai tai bet kas, tik ne ambergris. Tikimybė netyčia rasti bangų išplautą luitą mažesnė ir už didžiojo prizo laimėjimą loterijoje. Tai buvo nežinia kur ir kaip į vandenyną papuolę pramoniniai, ilgai plūduriavę, sugedę riebalai, ne tik kad neturintys jokios vertės, bet dar ir pavojingi. Vėliau vietinėje spaudoje gyventojai buvo įspėti, kad neišpiltų savo parsinešto “turto“ į kanalizaciją – užsikimš… Ir nors autorius bendravo su kašalotų tyrinėtojais ir pats yra biologas, kol kas dar nėra visai aišku, kaip tas stebuklas iš gyvūno pasišalina. Kad susidaro žarnyne, abejonių nebekyla. Ambergrio tikrai neišvemia, nors daugybė antraščių skelbia apie kvepiančius banginių vėmalus; galbūt nedideli gabalėliai pasišalina kartu su išmatomis – bet kol kas tik “galbūt“. Niekas ir jokiais tyrimais kol kas niekur to nepatvirtino, nenustatė, neįrodė. Neaprėpiamose vandenynų gelmėse prabėgantis šių milžiniškų gyvūnų gyvenimas tebėra labai paslaptingas ir mažai tyrinėtas. Bet greičiausiai tai tiesa, nes ambergrio rinkėjai yra pastebėję, kad šviežio, menkesnės parfumerinės vertės ambergrio bangos neretai išmeta, kai netoliese praplaukia kašalotų kaimenė.  Tuo tarpu dideli gabalai iškeliauja į mėnesius ar ilgus dešimtmečius trunkančius pasiplaukiojimus vandenynais tik gyvūnui baigus savo dienas.WP_20140528_006

Nors konsultavosi su parfumeriais ir kvepalų kritikais, visgi autorius nėra parfumerijos specialistas, taigi keletą nedidelių netikslumų iš šios srities be jokių abejonių atleidžiu… O tai, kad jis gana aiškiai įrodė, jog šiuolaikinėje parfumerijoje ambergris visgi YRA naudojamas – man labai džiugina širdį. Žinoma, nereikia tikėtis, kad jo rasite nukainuotuose masinės gamybos kvepaluose. Tikrai ne.

Nuo savęs pridursiu – iki šių dienų YRA Grase kvepalų ingredientus gaminanti įmonė, kuri gamina ambergrio absoliutą, netgi ne tinktūrą, o tikrą absoliutą, išvalytą nuo bekvapių priemaišų ir dar labiau koncentruotą nei natūrali substancija. Yra parfumerių, nors ir nedaug, kurie gali sau leisti naudoti tokias brangias medžiagas, ir kurie jį naudoja.

Tai išties stebuklinga substancija – paslaptingai atsirandanti ir išnykstanti, nepagaminama, nesusekama, nesuplanuojama. 1773 metų Encyclopaedia Britannica įraše apie ambergrį teigė, kad yra daug kilmės hipotezių, tarp kurių labiausiai tikėtina kad jis kilo iš žemės “žarnų“, t.y. buvo išspjautas povandeninių vulkanų ir kad tai yra fosilija, bitumas arba žibalas…  Senovės Kinijoje buvo vadinamas “drakono seilių kvepalais“.  Dar buvo manyta, kad tai paslaptingų tolimų kraštų paukščių išmatos, papuolusios į vandenyną jiems praskrendant.

Pabaigai viena mintis, rėžte įsirėžusi į mano smegenis: kai knygos autorius pirmą kartą pauostė ambergrį, jo aromato pasiilgo vos kvapui spėjus išsivėdinti šnervėse. Suprato, kad jo trūksta.  Nežinia kas jame yra tokio malonaus ir patrauklaus, kad norisi dar ir dar. Ir dar. Ak kaip suprantu tą jausmą… Dar nė nespėjusi sunaudoti visos pasigamintos tinktūros, parsisiunčiau kelis naujus puikios kokybės ambergrio gabalėlius. Kad pasigaminčiau dar. Neduok die, pritrūksiu!… Vis paplaku praeidama pro šalį. Retsykiais pauostau. Dvejų metų tinktūra dabar jau kvepia saldžiu labdanu.

Mano tinktūros, mano džiaugsmas...

Mano tinktūros, mano džiaugsmas…

 

 

Puiki knygos recenzija; kartu spalvotos iliustracijos iš knygos. a

Reklama

2 comments on “Ambergris. Kvepianti paslaptis

  1. Labai sudomino, ar galėtumėt pasidalinti iš kur siunčiatės kokybišką ambergrį?

    • Žinoma galiu, jokia paslaptis. Iš Naujosios Zelandijos, iš knygoje minimos Adrienne Beuse, kaip ir daugelis į mane panašių mėgėjų ar smulkių gamintojų: http://www.ambergris.co.nz/
      Naujosios Zelandijos ambergris laikomas vienų iš kokybiškiausių. Ebay ir pan. pirkti nerizikuoju. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: