2 Komentaras

Lietuviški mirties ypatumai. Marenimas ir humaniškumo plaktukėlis

    

Candle-light-burning1107Noriu papasakoti, ką veikiau paskutinius porą mėnesių. Išsakyti, išlieti per ilgas dienas ir neretai bemieges naktis dūzgusias mintis, kad galvoje vėl būtų vietos naujoms. Šį kartą labai ramiai ir neašaringai, tikrai – nieko neketinu graudinti ir virkdyti, – ir kartu labai rimtai noriu pakalbėtį apie Mirtį, jos laukimą, pasiruošimą, išėjimą, atsisveikinimą, artimuosius užplūstančias emocijas, liūdnus, skaudžius, o kartais makabriškai juokingus nutikimus. Kad ir toks: prekybos centre ieškau vyriškų 42 dydžio batų. 42, suprantat – dydis „einamas“, o parduotuvėse juk vasaros pabaigos nuolaidų metas. Likę arba vos ne vaikiški, arba milžinams galiūnams tinkami. Pagaliau radusi ne traktoriniais ir užrašais nepaženklintais padais, reikiamo dydžio klasikinius juodus batus su raišteliais, prie kasos moku pinigėlius. Įprastinės pardavėjos rekomendacijos: „Ar turite impregnavimo priemonės?“ Mhmm, numykiu, „ Tuomet turbūt žinote, kad naujus batus reikia tris kartus impregnuoti, o po dviejų savaičių procedūrą pakartoti“. Vos nepradedu balsu žvengti, įsivaizdavus, kaip po dviejų savaičių bandau tinkamai prižiūrėti velionio batus. Kvailas juokas, bet man tikrai buvo juokinga, lygiai kaip ir perkant kostiumą paskutinei kelionei kitoje to paties centro parduotuvėje, kai mano apžiūrinėjamo kostiumo privalumus desperatiškai vardijančiai pardavėjai nebeiškentusi pasakiau – nebus šitas rūbas vilkimas antrą kartą ir kitai progai. Viena tėra tokia proga. Būtumėt matę jos veido išraišką!

Praėjusią savaitę palaidojom mano vyro tėvelį. Jau kuris laikas abu pasidžiaugdavom, kad visi keturi tėvai gyvi, krutantys, nors jau garbaus amžius sulaukę. Jiems negirdint, meiliai pavadindavau Keturiomis vaikštančiomis bombelėmis – nežinia, kuriam, kada ir kaip ateis jo laikas…

Kalbėsiu apie mirtį, bet labiausiai, mano manymu, reikia kalbėti apie žmogaus išleidimą anapilin. Apie jo nuvedimą takeliu iki to taško, kur jis keliauja toliau, o mes pasiliekam. Kol nesusidūriau taip artimai, nė nepamaniau, iki kokio neįsivaizduojamai aukšto lygio  esam įpratę visais įmanomais būdais neigti mirtį, ignoruoti, pamiršti, nekalbėti, negalvoti, slėpti, meluoti sau ir kitiems. Jau viską viską regis galima rasti internete (jei atmintis neklysta, eutanazijos atlikimas irgi yra nufilmuotas), ir puikius istorikų pasakojimus kaip buvo marinami artimieji Lietuvoje ankstesniais laikais taip pat (Virginijus Kašinskas. Nekrokultas: karšinimas, slaugymas, marinimas.), bet kaip marinti žmogų šiandien, dabar? Kaip tai padaryti tinkamai, jautriai, žmogiškai, teisingai?  Bandžiau ieškoti informacijos, labai stengiausi. Jos praktiškai nėra. Yra apie pagalbą artimiesiems išgyvenant netektį. Apie pagalbą išeinančiam – mažiau negu mažai.

Man nepatinka žodis „marinti“. Jis turi kažkokį neigiamą atspalvį, beviltiškumą, ne tiek su pačia mirtimi, kiek su netinkamu veiksmu susijusį – marinti badu, marinti kokią neperspektyvią veiklą ar įmonę, ir panašiai. Iš googl’o pateikiamų žodžio „marinti“ vos(!!!) 4350 nuorodų lietuvių kalba didžioji dalis ir yra visai ne apie žmogaus mirtį. „Gimdymas“ gi duoda 1 060 000 atsakymų; paliatyvi slauga – vėl tik  2300, paliatyvi slauga Lietuvoje – 6430; kai gimdyvių priežiūra – 58 900. Palyginimui dar: „naujagimis“ – 425 000, „mirusysis“ – 20 000, numirėlis 14 900, o mirštantysis 9410. Ar ne visi naujagimiai turės mirti? Mirusysis ir numirėlis verti daugiau dėmesio nei dar gyvas, kenčiantis, globos ir pagalbos alkstantis paskutines dienas skaičiuojantis gyvasis, kuris daugeliui yra tik dar viena brangiai kainuojanti gyva bėda. Mirusysis jau tampa preke, laidotuvių verslo, kapinių kulto dalimi ir todėl daugiau „vertas“. Vietoj šalto ir nemalonaus „marinimo“ sugalvojau naują žodį. Marenimas. Aš tapau gera marentoja. Išmokau teikti pagalbą mirštančiajam. Marenti – tai švelniai, atsargiai lydėti į mirtį, tai padėti lengvai, ne kančioje mirti. Kaip „šalventi“ – lengvai, truputį šalti, kaip žvakės liepsnelei ar drugeliui sparneliais pleventi. Būtų gražu kad toks žodis prigytų. Ir kad visi išmoktų tinkamai marenti savo artimus. Be didelių išvedžiojimų – tas laikas žmogaus gyvenime pats svarbiausias, kodėl jis ignoruojamas?.. Sunku atsisveikinti? Be abejonės, taip. Bet tas marenimas padeda ne tik ligoniui išeiti, bet ir gyviesiems priimti mirtį kaip neišvengiamybę. Mažai, pernelyg mažai dėmesio skiriama šitam laikotarpiui. Tarsi žmogus lyg savaime aišku gimsta, laukiamas ir mylimas, ir net jei sunkiai auginamas – retam kyla noras palikti naktimis verkiantį naujagimį kūdikių namuose (tokius tėvus įvardijame asocialiais, neatsakingais), kol išaugs ir taps mielu rubuiliu žaisliuku, bet tūkstančiams  nekyla širdyje abejonių atiduodant pasiligojusį valdiškai (ar privačiai) įstaigai. Gražiai laidoti ir puošti kapą lengviau. Ir visi mato, apkalba, lygina, vertina. Kas kiek laiko keičiamos sauskelnės „ant patalo“ gulinčiam ligoniui, nusisėja kūnas pragulomis ar ne – niekas nemato. Pamenat pasaką apie senuką ir anūkėlį, kuris ketino senolį, niekam nebenaudingą, vežti į mišką mirti? Anūkėlį smerkėm. Patys gi ką darom?..

Štai apie ką aš, tikiuosi aiškėja? Kai ne visi medicinos srities darbuotojai teisingai supranta, ką reiškia ir apima terminas „paliatyvi slauga“, ko belieka norėti iš paprastos kaimo ar miestelio moterėlės… Ar senuko. Ar dar ko nors.

Amžinatilsį Tėvukas (taip jį čia toliau vadinsiu) leido mums daug išmokti šituo sunkiu metu. Ačiū jam už tai, kad davė laiko savo sūnui suprasti, apsiprasti, atsisveikinti, parodyti meilę. Paskutinį mėnesį nors geso kaip žvakelė, ir mudu su vyru tapom beveik profesionaliais slaugytojais, statančiais lašines, leidžiančiais vaistus, plaunančiais kateterius, nes nebepasikeliantis, nebevalgantis ir net vandens paskutinėmis savaitėmis nebegalintis nuryti stipriais narkotiniais nuskausminančiais vaistais užmigdytas Tėvukas tiesiog dar buvo ir kasdien mūsų laukė. Žinau kad laukė, nes nurimdavo ir nustodavo blaškytis mums atvažiavus ir neretai, kaip pasakojo prie jo liekančios budėti tetos, vėl pradėdavo vos mums išėjus į kiemą.

Pasakoju tokias sakraliai intymias smulkmenas tikėdamasi, kad paskatinsiu apversti savo mąstymą ne vieną žmogų. Pasidalinikit šiuo tekstu. Mirštančiajam ne mažiau nei vaistų reikia jo artimųjų buvimo šalia. Nesvarbu, kur tai vyktų, namuose, kaip mūsų atveju, ar slaugos ligoninėje. Paskutinius savo gyvenimo tako žingsnelius jis kaip vaikas bijo žengti vienas. Kol dar galėjo pajudinti rankas, Tėvukas tuoj pat pajusdavo kad kambaryje liko tik jis ir imdavo sveikąja, vėžio metastazių nesugraužta ranka tarsi ieškoti žmogaus. Prieš daug metų beveik apkurtęs ir senatvėje be klausos aparato mažai ką begirdėdavęs, bet žmogų šalia būtent, net ir sąmonei, protui aptemus – jautė. Būti šalia ne tik gyvųjų pareiga. Tai mirštančiojo dovanojama mirties pamoka liekantiesiems, galimybė prisiliesti prie mirties. Suprasti, pamatyti kas laukia, permąstyti savo gyvenimą. Tai brangus laikas, skirtas atsisveikinimui, to žmogaus paleidimui. Mokėmės nustoti neigti mirtį ir jos bijoti. Visiems reiktų pasakyti savo artimiesiems, kol dar yra laiko, ko jūs trokštumėte savo paskutinėmis dienomis. Ar norėsit žinoti diagnozę, kokia baisi ji bebūtų, ar ne? Ar norėsite, jei bus įmanoma, būti sąmoningi, ar pageidautumėt miegoti ir nieko nematyti? Pagalvokite apie save ir atsargiai išsiklausinėkite artimuosius… Tai bus paslauga jums ir jiems. Nes kad Tėvukas norėtų sirgti ir mirti savo namuose, mes labai aiškiai žinojome, ir nesvarbu kiek vargom slaugydami, tai buvo pats tikriausias mirštančiojo valios vykdymas. Tuo tarpu leisdama nuskausminamuosius ir raminamuosius aš tūkstančius kartų kankinausi ir klausiau savęs, ar teisingai elgiuosi. Po Tėvuko mirties savo dukrai viską išklojau – ko ir kaip aš norėčiau, kai ateis mano laikas.

Kaip bijojo ir nenorėjo patekti į ligoninę (apie slaugos namus nė nekalbu), iliustruoja nedaugžodiavusio Tėvuko sakinys Onkologijos institute keturios savaitės prieš mirtį: „Bijau kad nepaliktumėt“. Buvom nuvažiavę atlikti biopsijos. Gydytojas buvo skyręs tą tyrimą atlikti „dienos stacionaro sąlygomis“ – suprask, atitempi ligonį ryte, pravarai visą biurokratinį konvejerį (poliklinika-priėmimas-skyrius), gauni lovą tai dienai dienos stacionaro skyriuje, ir lauki tyrimo kuris bus nežinia kada. Tėvuką jau vežėm vežimėliu, sunkiai bepaėjo. Visą dieną sėdėjo tame vežimėlyje skervėjyje koridoriuje, nesileido nuvežamas į palatą ir negulė į lovą. Bijau kad nepaliktumėt. Pavargo ir jis, ir mes… Grįžus namo parą miegojo – nesupratom, iš nuovargio ar dėl padidintos nauskausminamųjų dozės, o paskui prasidėjo plaučių uždegimas. Apie tai dar papasakosiu, vėliau… Jei bent sakiniu gydytojas būtų užsiminęs, kad tas tyrimas tetruks dešimt minučių poliklinikos tyrimų kabinete, nė už ką nebūtumėme sutikę su tuo „dienos stacionaru“. Dabar tai nebesvarbu, neieškau kaltų – tiesiog pasakoju, kaip buvo ir tiek. Gydytojai padėjo, kol galėjo. Kai nebegalėjo padėti, būtų labiau sąžininga, kad būtų tai bent jau artimiesiems pasakę ir padėję apsaugoti ligonį nuo papildomo streso ir kančių. Daugeliui esam labai dėkingi už pagalbą, konsultacijas, ypač už epidurinį nuskausminimui skirtą kateterį, kuris leido naudoti morfiną kiek reikia ir „nebadyti“.Onkologijos institute gavau į veidą ir „kur jūs buvot anksčiau“. Medikams šitą frazę sakyti reikėtų uždrausti sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Anksčiau buvom tame pačiame institute daugybę kartų, tik niekas nenusiuntė pasidaryti kompiuterinės tomografijos su kontrastine medžiaga. O jei būtų nusiuntę kad ir prieš metus – vargiai kuo būtų galėję padėti aštuoniasdešimt metų perkopusiam, dar stipriam, bet vos su vienu likusiu inkstu (antrasis pašalintas dėl išplitusio vėžio prieš šešerius metus) senukui, kai ir tas paskutinis inkstas, sužinojom likus porai mėnesių gyventi, su metastazėmis. Nebe tokiam atlaikyti kankinančias chemoterapijas. Labiausiai vargino skausmai nuo metastazių kauluose, su tuo skausmu ir reikėjo kovoti.

Dar noriu pakalbėti apie du kančios veidus – vienas yra skausmas, o kitas, ne mažiau svarbus ir labai dažnas –  pačios įvairiausios baimės, tikros ir liguistos. Medicina neturi skausmo mato, nėra tyrimo, kuris „suskaičiuotų“ kiek kam skauda, kokia nuskausminamųjų dozė yra veiksminga, reikalinga, būtina. Bet tai, kad skausmą reikia malšinti, ir pradėt tai daryti laiku, neleidžiant kentėti, nes kuo toliau, tuo labiau skausmas stiprėja ir tampa vis sunkiau kontroliuojamas – tai dar didumai žinoma ir suprantama.

Tačiau sunkiai sergantis, mirštantis žmogus gali ne mažiau kentėti nuo baimių, ar kartu kentėti dvi kančias. Kartais labai sunku atskirti, kodėl žmogus dejuoja, kas nebegalintį kalbėti kankina – fizinis skausmas ar psichinės baimės. Ir joms nustatyti tyrimo taip pat nėra. Tik artimųjų pastabumas, supratimas ir įsijautimas. Svetimas žmogus vargiai galės atskirti.

Visada jaučiausi tarsi sielos dvynė su Tėvuku. Suprasdavau be žodžių. Man atrodydavo, kad jis mane irgi be žodžių supranta. Taip mes ir bendraudavom – beveik nekalbėdami, bet abiem viskas buvo aiškų aiškiausia. Jei ką pasakydavau, mano žodis Tėvukui buvo svarbus. Kai aptiko nedidelį lyg ir vėžinį darinuką plaučiuose, važiuojant namo aš atsargiai paaiškinau diagnozę, kad nieko baisaus nerado, kad nieko kol kas daryti nereikia, tik stebėti, bet būtų geriau neberūkyti… Nuo tos dienos, visą gyvenimą rūkęs, atsisveikino su cigarete. Nieko nuostabaus, kad man buvo gana akivaizdu, kada jis blaškosi ne vien fizinio skausmo kankinamas. Buvo ir logiškai paaiškinamų ženklų: kliedėdamas, bandydamas pasikelti ir lipti iš lovos, remdavosi ir nesveika ranka, tarsi jos niekada nė nebuvo skaudėję. Vadinasi, nuskausminimo pakako, bet ramybės tam žmogui nebuvo dėl sielą graužiančių demonų. Anksčiau nebuvo galima nė prisiliest prie tos rankos, skausmingai atšokdavo ar sudejuodavo. Nešiodavo prilaikydamas sveikąja, kol nupirkime prilaikantį įtvarą.

Tokios baimės gali būti  delyru vadinamo sutrikimo požymis. Ne tas pats kas senatvinė silpnaprotystė, kuri ateina pamažu. Delyrui būdinga netikėta, banguojanti eiga – kartais žmogus būna visai sąmoningas, o tarpais protas sutrinka. Jį dažnai iššaukia sunki liga, stiprūs vaistai, operacijos, intensyvi terapija ir panašiai. Dažniau košmarai kamuoja naktimis. Jei vaizdiniai kankinantys, bauginantys, – padėti gali antipsichotiniai vaistai. Be vaistų, neretai pakanka ligonį švelniai pakalbinti, nuraminti, nukreipti dėmesį, priminti ką nors gero, malonaus, ką visą gyvenimą mėgdavo; kartais stebuklingai suveikia garsiai ištarti artimų, brangių žmonių vardai – sūnaus, mūsų atveju; ar mažytis šventas melas – kad sūnus jau atvažiavo ir ateina. Ryškiau ar silpniau, prieš mirtį delyras pasireiškia iki 80 procentų vyresnio amžiaus žmonių. Kur kas dažniau, nei būna atpažįstamas, nustatomas ir suteikiama tinkama pagalba. Kartais tos pagalbos suteikti nebūna įmanoma – jei auglys spaudžia, dirgina baimės centrus smegenyse, net ir tinkamai parinkti vaistai gali neveikti. Tėvukui pamažėle jauktis mąstymas pradėjo nuo nuskausminančių fentanilio pleistrų – kol buvo naudojami patys silpniausi, mažai. Bet nepakako jų nuskausminimo, taigi… Teko dozes didinti. Ir tokia skausmo kontrolė jam matyt netiko. Paguldė, išjungė refleksus, nebegalėjo nuryti net vandens. Nors viską darėm pagal nurodymus, gydytojų  rekomendacijas, instrukcijas. Kiekvienas žmogus individualus. O tie paskutinių dienų nuskausminamieji turi galybę pašalinių poveikių, deja.

Dabar galiu drąsiai teigti – nors eutanazija Lietuvoje neįteisinta, realybėje ją nesąmoningai, nesuprasdami ir nežinodami ką daro, savo artimiesiems atlieka šimtai ar net tūkstančiai. Ir niekas už tai nepasmerks, nenuteis; niekas nieko netirs, neįrodys; ir išvis – niekam tai neįdomu. Po savaitės su trupučiu didesnės dozės fentailio pleistro naudojimo, Tėvukui išryškėjo stiprūs apsinuodijimo, intoksikacijos požymiai. Jis ėmė merdėti. Jo žmona nieko nesuprato, o mes tą dieną buvom nuvažiavę tik ryte, per pietus susiskambinom , buvom nuraminti – viskas gerai, miega, nedejuoja – ir tąkart vidury dienos neaplankėm. Vakare vos įėjus į kambarį pamačiau, kad Tėvukas miršta. Supratau nuo ko. Nuklijavom pleistrą. Pamažu, per kelias valandas, atsigavo. Galėjau pleistrą palikti – būtų miręs tą naktį ar kitą dieną. Galbūt mažiau kentėjęs. Bet ar turiu tokią teisę? Manau, kad ne. Po poros dienų Utenos skausmo klinikoje Tėvukui įvedė epidurinį kateterį morfinui – pakeitėm nuskausminantį vaistą. Kelioms dienoms palengvėjo, atsigavo, dar šį tą suvalgė, dar kelis puodelius vandens išgėrė, ir vėl smogė liga. Mirties nenugalėsiu, tą labai ramiai priėmiau ir ne su ja kovojau, bet visą tą sunkų laiką stengiausi maksimaliai padėti žmogui. Lengvinti visas kančias. Kartu nesistengiau dibtinai stiprinti ir bet kokia kaina prailginti jo gyvenimą – nenaudojau vitaminų, stiprinančių vaistų. Manau, tik kančią būčiau pratęsusi. Ar visi galvoja taip pat – nežinau. Turbūt kiekvienas renkasi savaip; gal kitiems norisi bet kokia kaina priversti mirštančią širdį plakti, nors jokios vilties pasveikti ir nebėra; aš tiesiog galvojau ir tebegalvoju kitaip. Turėjau vaistų, žinojau ką galiu padaryti, kad širdis plaktų dar kelias papildomas valandas, tik nežinau, ar tai galima vadinti gyvenimu – bet pasirinkau nieko nebedaryti, bendru mano ir artimiausiųjų sprendimu.

Kad mirtis jau visai šalia, aš žinojau paskutinės dienos išvakarėse. Visą naktį negalėjau užmigti, net raminančių vaistų tabletė neišjungė. Tą naktį galvoje sukosi ir sukosi kaip užstrigusi plokštelė sakinys, kurį norėjau pasakyti (bet taip ir nepasakiau) savo vyrui – Tėvukas išeis kai tu jį paleisi. Kai mes jį paleisim. Taip ir buvo… Nes išvakarėse lašindama vaistus į akis pamačiau, kad jos nebegyvos; nereaguoja į šviesą, nė nekrusteli įkritus lašui vaistų. Mirusios akys. Kraujospūdis apie 53/35. Budėjusi teta pasakė, kad naktį buvo ir mažiau. Nebesvarbu… Kai viršutinė riba žemiau 50, prasideda smegenų žievės irimas.

Iš tiesų manau kad mirtis savo darbą pradėjo dar anksčiau, prieš porą dienų. Tąnakt sapnavau košmarą ir nubudau tyliai šaukdama iš siaubo. Sapnavau būrelį sielų, kurios mane kalbimo keliauti kartu. Tik man dar ne laikas! Tą dieną pirmą kartą kraujospūdžio aparatas užfiksavo stulbinamai mažus skaičius. Bet mes dar nenorėjom pripažint mirties pergalės – vėl sulašinom skysčių, pakėlėm spaudimą, numušėm temperatūrą, ir tik vėliau mažomis dozėmis suleidom morfiną. Neleidom mirti.

O paskutinį rytą pakeliui pas Tėvuką užvažiavom į vaistinę. Nupirkau lašinimui sistemą, – buvo pasibaigę, nors numaniau kad nebereikės. Dar nenorėjau vyrui sakyti – norėjau, kad pamatytų ir priimtų sprendimą pats. Kai nuvažiavom, pamatavom kraujospūdį, temperatūrą (truputį karščiavo, 37,5), pasakiau – gal jau nebelašinkim šiandien. Leiskim ramiai išeiti. Tada papasakojau ką mačiau išvakarėse ir parodžiau akis. Jis suprato ir sutiko, mama taip pat. Suleidom analgino kad Tėvukui būtų lengviau, truputį morfino. Abejojau ar dar gali jausti skausmą – bet jei, neduok Dieve, dar jaučia – privalu padėti. O palaikyti gyvybę skysčiais nebereikėjo. Juk paskutinis inkstas irgi pavargo, nustojo dirbti; skysčiai rinkosi plaučiuose, dusino, tik didelė dozė šlapimą varančių vaistų bent kiek mažino rankų tinimą ir lengvino karkančių, gargaliuojančių plaučių darbą. Nebebuvo ką rinktis. Kai vėl vos pakilo kraujospūdis, išvažiavom namo. Telefonas suskambo netrukus, nė nespėjus išgerti arbatos. Viskas.

Kaip tikra ragana buvau anksčiau klaususi vyro – ar nori būti su tėvuku jo mirties metu? Ar galėsi? Visą tą paskutinį mėnesį tarsi truputį iš šalies stebėjau, kaip mano brangiausiasis suauga ir sutvirtėja, kaip ašaros akyse pamažu nyksta, virsta ramybe ir švelniu rūpesčiu kai kalbindavo tėvą. Bet matyti kaip miršta nenorėjo. Ir tėvas, tikiu, suprato ir išklausė sūnaus norą. Sulaukė ryto, atsisveikino ir išėjo.

Dabar keli žodžiai apie paliatyvią skaugą. Tai yra ir turi būti daugiau nei vien vaistai nuo skausmo, ką man klaidingai rekomendavo po biopsijos pablogėjus Tėvuko sveikatai iškviesta greitosios medicinos pagalbos felčerė. Paliatyvi slauga apima, jei reikia ir įmanoma, pagrindinės ligos gydymą ir/ar simptomų lengvinimą, tinkamą nuskausminimą, visų kylančių komplikacijų mažinimą, visų prikimbančių ligų gydymą. Jei žmogus dūsta – reikia padėti kvėpavimui, jei (labai dažnai) puola grybelis – gydyti grybelinę infekciją, jei prasideda plaučių uždegimas – nesvarbu, kad jo išgydyti gal ir nebepavyks, visgi reikia naudoti tinkamus antibiotikus, reikia lengvinti atsikosėjimą ir taip toliau.

Noriu smulkiau papasakoti tą epizodą su GPM. Gavau barti – kam dar kvietėt, kai tokia diagnozė (ketvirta vėžio stadija, metastazės kauluose) ir jau naudojat pleistrus nuo skausmo? Dabar reikia kad tik neskaudėtų. Ne, ne tik! Aš mačiau kad Tėvukui kartu prasideda plaučių uždegimas, kad jis kankinasi kosėdamas. Buvo savaitgalis ir į šeimos gydytoją kreiptis negalėjau; o be recepto antibiotikų irgi gauti negalėjau. „Jei jau taip norit – paklausysiu plaučius“. Paklausė ir nieko nebedarė. Liepė ir mums nieko nebedaryti. Bet kaip? Tai būtų buvusi žiauri, pasyvi, neteisėta eutanazija, o gal tiksliau – žmogžudystė. Prisipažįstu, kad pasimetėm, nesusipratom, buvom išsigandę pabaigos pradžios. Todėl ir pasakoju – kad mūsų klaidų kiti galėtų nekartoti ir kad kartais, kai reikia, iš medikų tvirtai ir ryžtingai pareikalautų deramos pagalbos. Nes Tėvukas nemirė nei tą, nei kitą dieną; ramiai ir nekosėdamas išėjo po mėnesio. Tris dienas laukėm felčerės „skirtos“ mirties, o jos kaip nebuvo taip nebuvo. Kankinomės patys matydami ir kankinom, tik nuskausmindami, artimą žmogų. Čia būtų pravertęs ligoniui pribaigti skirtas plaktukėlis – ko jis, neklusnus, niekaip nemiršta… Įsivaizduokit: gydytojas išrašo receptą, ir gauni vaistinėje įrankį su naudojimo instrukcija… Trūko kantrybė, pareikalavau šeimos gydytojo pagalbos, gavau išganingą receptą – ir Tėvukui kelias dienas buvo vėl geriau. Nustojo kosėt, lengviau kvėpavo. Kartu girdėm priešgrybelinius ir gleives skystinančius. Tik tokiose lenktynėse su mirtimi neįmanoma laimėti. Žinau ir sutinku. Skausmai stiprėjo, nuskausminančių dozes buvom priversti didinti, senas organizmas teršėsi ir nepajėgė su visu tuo susidoroti. Visai nustojo valgyti, gerti. Liko tik lašinti šiek tiek skysčių. Vaistų sugirdyti buvo nebeįmanoma. Liko tik leidžiami. Stiprūs nauji injekuojami antibiotikai sustabdė inkstą – nebegalėjau jų naudoti. Pašalinis poveikis buvo stipresnis negu pageidaujamas ir teko nustot mėgint stabdyti infekciją plaučiuose. Bet ką iš visos savo širdies dariau iki paskutinio Tėvuko širdies dūžio – tai stengiausi jam padėti. O užmigdyti morfinu galėjom šimtus kartų ir, kaip sakiau, niekas nebūtų susirūpinęs. Čia ne naujagimį nužudyti, senukas niekam neįdomus. Po mirties paskambinom 112. Sulaukėm skambučio iš policijos – ar sirgo, ar gydytojas parašys pažymą. Taip, sirgo, visi įrašai, visos diagnozės kortelėje yra; parašys, nereikia bylos ir policijos tyrimo. Greitoji pagalba taip pat nė nevažiavo. Veltui laukėm beveik valandą – mano telefonas, iš kurio skambinau 112, išsikrovė. Tokios buvo dienos, kad ne telefono įkrovimas galvoj; taigi man prisiskambinti jiems nebepavyko. Vėliau skambinau pati iš kito ir sužinojau, kad mūsų rajone tokiu atveju “greitoji” nevažiuoja. Be juokų – taip ir sumeluoti galima…

Daug smulkmenų liko už šitų eilučių. Užteks, ir taip tekstas nepakenčiamai ilgas gavosi. Ant mano darbo stalo kambarėlyje su buteliukais dar guli atverstas sąsiuvinys su paskutiniu makalu – tepalu burnai nuo grybelio valyti. Užversiu ir vėl toliau gyvensiu savo gyvenimą. Pažadu padaryt ką kam esu skolinga, atsakyt į laiškus, žinutes… Anksčiau, net kartais turėdama kelias minutes laisvo laiko, nenorėjau kaip ebolos viruso platinti negatyvios energijos. Taigi patylėjau.

Visa tekste pateikta informacija neskirta gydymui ar diagnozavimui. Vaistų pavadinimų sąmoningai neminėjau. Bet jei kam nors svarbu ar aktualu – paslapčių neturiu. Jei galiu, mielai padėsiu pasidalindama žiniomis.

Reklama

2 comments on “Lietuviški mirties ypatumai. Marenimas ir humaniškumo plaktukėlis

  1. Nuoširdi užuojauta Ramute Jums ir Jūsų šeimai. Stiprybės Jums, o tėvukui amžiną atilsį.

    Rūta

    • Ačiū, Rūta. Atrodytų, ta užuojauta lyg ir nieko rimto, nieko apčiuopiamo, kaip linkėjimai sename multike (kur beždžionėlė klausia: o kur linkėjimai? Aš jų nematau…), bet kai tokių palaikančių žodžių išgirsti daug, jie kaupiasi, stiprėja ir virsta tikra palaikančia jėga. Taigi nuoširdžiausias ačiū!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: