Parašykite komentarą

Atostogų atradimai ir praradimai

Pamačiau kad vėl pamečiau. Šį kartą užrašus apie kvapo sukeltus įspūdžius – rašiau skrisdama lėktuvu. Sako, aukštybėse uoslė pakinta. Galbūt… Sakyčiau, užuodžiau ne prasčiau nei žemėje. Šiek tiek suabejojau teiginiu, kad miegantis žmogus neužuodžia. Arba aš nemiegojau, arba užuodžiau, arba sapnavau kad užuodžiu nuo rankos sklindantį oro uoste užsipurkštų kvepalų ir įsidėto mėginuko kvapą. Gal kaip tik tie kvapai man neleido užsnūsti? Kilom ryte, septintą valandą. Naktį buvau nė minutės nemiegojusi, net neatsigulusi; tai tvirtai sakyt, kad nenusnūdau, tikrai negaliu. Bet smegeninė niekaip neišsijungė ir vis mintyse analizavau kvapą. Stebėjau kaip sluoksniuojasi, kaip sklinda, kaip silpsta ir vėl atsiranda, spėliojau kuo kvepia. Nusistebėjau, kad Duty Free užsipurštais prabangiais kvepalais pakvėpintas riešas kvepėjo taip trumpai. Ir ne ore suprastėjusi uoslė buvo kalta – kita ranka su “Mukhallat“ (Montale) tebekvepėjo. Labai įdomus, karstelėjęs saldumas. Nors jų reklamoje ir neminimas, man ten labai įdomiai kvepėjo tabakas. Mėgstu tokį saldžiai rytietišką tabakiškumą…

Nusileidus pasitiko šilto vėjo gainiojamas asfalto, išvarvėjusių tepalų (švara kas jau kas, bet oro uosto takai Šarm el Šeiche tikrai nespindi), įkaitusių lėktuvo variklių metalo tvaikas. Ir nepaisant stipraus vėjo ir tokios kvapui nedraugiškos aplinkos – iki pat mano nosies ryškiai atplaukė aštrių, prieskoninių, saldžių šiprinių vyriškų kvepalų aromatas. Kurį laiką taip stovėjome – būrelis blyškių lietuvaičių prie trapo, kol atvažiuos į atvykimo terminalą nuvešiantis autobusas. Mums ranka davęs ženklą stovėti ir laukti ten, kur esame, darbuotojas liko maždaug už 10 metrų. Nusisukau, šyptelėjusi pati sau mintyse – taip, tai šios šalies vizitinė kortelė. Ryškiai kvepiantys vyrai, aišku, kurie gali sau tai leisti. Žioplinėjau aplink, atsukau veidą į išsiilgtą saulutę. Netrukus užuodžiau gaivų, citrusinį, be galo žvalų bergamotės aromatą.  Dar spėjau pagalvoti – oho, nejaugi kvapas taip įdomiai mainosi, ir man vėjelis atpūtė kitas gaidas? Atsisukau. Tačiau ten jau stovėjo du vyrai… Čia ne apie savo uoslės unikalumą noriu papasakoti. Čia apie tai, kokiais kiekiais rytų šalyse būna naudojami kvepalai. 🙂 KIEK reikia susipilti ant savęs, kad nustelbtų vėją ir visus aplinkos kvapus?

Kaži kelintą kartą buvau Egipte. Ir tik dabar atradau ten… spėkit, ką? Nagi, nagi? Ogi stebuklingąją gėlelę Rondeletiją. Gavau beveik kaip Kalėdinę dovanėlę, nelauktą ir netikėtą. Pagaliau išuosčiau originalą. Džiaugiuosi, kad kažkada, pauosčiusi mano kurtą “Rondeletija“ kvapą, Laimė Kiškūnė pasakė – rondeletija, augalas, visai kitaip kvepia.  Ir svarbiausia, ji pasakė, kad jis toks mažytis, neišvaizdus, iš mažų žiedelių susidedančiomis žiedynų kekėmis. Radau prie palmės viešbutyje, nė vargt nereikėjo. Paskui mačiau daugelyje želdynų – kai jau žinojau, ko akimis ieškoti. Ir

čia ji, romdeletija

čia ji, romdeletija

tikrai, visai visai kitaip kvepia nei mano kvepalai (aš ir kūriau ne augalo kvapą, o atkūrinėjau seną receptą)! Vaisiškai, tirštai, kaip sunokusi guava, ir kartu sodriai muskusiškai, tarsi su dosnia doze saldaus ylango ar grandifloros jazmino. Kai nusigaruoja (patrynus žiedelį pirštais), ant odos lieka labiau rabarbarišką rūgštelę primenantis kvapas. Niekada nebepamiršiu, kaip ji kvepia.

Dar vienas atostoginis pamąstymas: moterų ir vyrų kvepalai.  …O jeigu viskas yra atvirkščiai? Faktas yra tai, kad fiziologiškai vyrų uoslė silpnesnė. Todėl jie dažniausiai kvėpinasi gausiau ir ryškiau. Moterų gi uoslė jautresnė, ir jos neretai renkasi subtilesnius kvapus. Taigi… Taigi. Jei vyras kvėpinasi sau ir savo malonumui, “daug ir gausiai“ variantas tinka. Bet jei kvėpinasi siekdamas suteikti malonių pojūčių greta esančiai moteriai – ar ne teisingiau būtų rinktis švelnesnius ir subtilesnius kvepalus? Ir, atitinkamai, jei moteris kvėpinasi, kaip dažnai sako kad puošiasi, rengiasi, dažosi – ne dėl kitų, o dėl savęs pačios – tada tinka rinktis kas patinka. Bet jei nori užkariauti vyrišką širdį – ar ne labiau logiška kvėpintis taip, kaip patinka vyrams, taip, kad jie gebėtų, galėtų užuosti tą kvapą? Bet tada moteris kvepės tradiciškai vyriškai, ir bus vėl  negerai, jei vyrams jos kvapas asocijuosis su kitais vyrais… Bet šia tema man dar norėsis galvoti ir gal šiek tiek  paeksperimentuoti.

Kupranugaris. Žinau kaip kvepia kupranugaris. Sooodriai sūriu, druskingu prakaitu, šlapimu ir padžiūvusiomis išmatomis, riebalais ir šiltu muskusu. Po uodega kabo maišelis “turtui“ surinkti. “Foto, foto“ – mano kupranugaris labai draugiškas – įkalbinėja šuoliais gatve atsivijęs raitelis. Turistų nedaug, gatvės ištuštėję, tai kupris kurį laiką seka paskui mus su savo kvapo debesimi. Bet kupranugarį užuodžiau ne tik tą kartą. Per visas atostogas labai sąmoningai stengiausi uosti ir tyrinėti aplinką  būtent šia jusle. Kaip apgailstaudavau plaukiodama, kad negaliu užuosti žuvų ir koralų… Ir vieną dieną kupranugarį atradau tualete. Tik tą vieną dieną – moterų pusėje prie baseino. Kvapas buvo toks realistiškas, kad net pasvarsčiau – ne, nei pro duris niekaip nepralįstų tikras kupranugaris, nei atsistoti negalėtų, galva turėtų lubas pramušti… Gal tai kvailai skamba – uostinėti ir tyrinėti viešų tualetų aromatus. Aš tikrai tą kasdien dariau, gana uoliai. Ne, nesakau, kad “patyriau daug neužmirštamų akimirkų“, uostinėdama, kada kas kuo pakakojo, rūkanti tai buvo moteris ar ne, maudėsi cloruotame baseine ar jūroje… Aišku kad ne. Bet su savo nosimi įpratau susirasti pramogų netikėčiausiose vietose. Įpratau nešiurpti nuo “blogų“ kvapų. Tiesiog juos stebiu ir tyrinėju. Kaip kadaise aprašytą senuką parduotuvėje. Dabar neseniai parduotuvėje panašiai užuodžiau su gerokai per ilgai užsibuvusio nenuprausto šlapimo tvaiku sumišusį medaus saldumą. Medus juk irgi turi to intymaus kūniškumo, šiek tiek grubaus, gyvuliško, erotiško, aštraus šiurkštumo. Muskuso ir feromonų… Taip medumi ne pats medus, o, sakyčiau, moteris kvepėjo. Kelis kartus buvau nosimi tą “medų“ pagavusi. Vaikštinėjančių žmonių buvo daug, nesupratau, nuo ko būtent jis sklinda. Taip netikėtose vietose ir neįprastomis aplinkybėmis gimsta mintys, ką ir su kuo galima derinti, kuriant naujus kvapus. Pats gyvenimas pamėtėja neįtikėtinų derinių, neįprasčiausių idėjų.

Bananas. Visi žino, kaip kvepia mūsų prekybos centruose parduodami bananai. Pauostykit atidžiai, kitą sykį ragaudami! Išorę, vidų, perplėštą žievelę. Ekologiškai užauginti kiek kitaip, švelniau ir subtiliau, ne taip saldžiai. Egipte valgydama bananą pagaliau užuodžiau jo tikrąją prigimtį. Užuodžiau žalios žolės, ką tik nupjautos vejos kvapą. Uostant Lietuvoje, į galvą nebeateina mintis, kad bananas visų pirma yra žolė. O ten lupama žievelė kvepėjo ne saldžiu lipnumu, bet gaivia žaluma. Nepaprastai maloniai… Ypač dabar, kai žalumos išsiilgę ir akys, ir nosis.

Nusivylimas. Na, ne atostogomis, laimei, nusivyliau. 😉 Atostogaudama perskaičiau (pagaliau, reiktų sakyti) Patrick Suskind “Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Filmą seniai buvau mačiusi. Knygos beveik vengiau; sąmoningai. Kartais apninka toks keistas jausmas, kai nesinori ko nors daryti. Po geros perskaitytos knygos nesinori žiūrėti pagal ją pastatyto filmo, – kad neišblėstų tas žavesys, nesusilpnėtų įspūdis. Herojus, Grenujis, man tarsi koks sielos brolis. Gana dažnai jaučiausi panašiai, tik savo kvapą, žinoma, turiu. Jo beprotybė tokia artima ir suprantama, kad net… neįdomu ir kartu šiurpu. Tikėjausi, kad knyga atskleis viską plačiau ir giliau. Buvau pasiruošusi susižavėti. Turbūt reiktų sakyti – neatitiko lūkesčių? Kaip kuriami ir kaip nekuriami kvepalai – maži, nereikšmingi aprašyti realybės ir knygos netikslumai nė kiek nekliuvo. Viskas dėl kvapo, kvapui ir apie kvapą. Kito tokio įtaigaus literatūrinio kūrinio apie kvapą nėra, taigi mėgautis skaitydama tikrai galėjau į valias. Baldinis – nevykėlis parfumeris, kuriam dirbo kvapų genijus  Grenujis, priminė muzikinį Mocarto ir Saljerio tandemą. Saljeris stengėsi kurti muziką darbu ir atkaklumu; Macartui muzika liejosi pati savaime, ji buvo jame, gyveno jo galvoje, jos net nebereikėjo kurti – tik užrašyti. Taip Baldinis, nors ir išmanydamas parfumerijos teoriją, darė, bet ne kūrė kvapus. O Grenujui jie liejosi kaip iš gausybės rago be jokių pastangų. Gal kam tai atrodo neįtikima; bet man suprantama. Perskaičiau su malonumu. Kodėl tuomet “nusivylimas“? Sunku paaiškinti. Nesibjaurėjau Grenujo buku žiaurumu. Jis žiaurus lyg gyvūnas, nepiktai, nesąmoningai ir beveik nekaltai. Daugelis žavisi šia knyga, visai kitaip perteikiančia pasaulį. Išryškinančia uoslės jutimą kaip svarbiausią. Tai ir daro ją išskirtine bei patrauklia. Galbūt aš tuo taip giliai gyvenu, kad man tai lyg mano pačios kasdienybė. Paprasta ir įprasta, savaime suprantama, todėl net neverta dėmesio… Nežinau, ko tikėjausi. Kažko daugiau. 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: