Parašykite komentarą

Apie religiją, Tibeto mediciną ir odos ligas

Kai mano namus pasiekė įspūdinga Tenzino Puncogo  Tibeto medicinos knyga “Tyrojo krištolo vėrinys”, tuo metu  kaip tik susirašinėjau su keliais žmonėmis ir aptarinėjau jų odos problemas. Taip jau sutapo. Pradėjau skaityti knygą, gilintis į senosios rytų medicinos paslaptis ir kartu negalėjau liautis galvojusi apie juos. Kartu mąsčiau apie sergančius ar sirgusius artimuosius ir bandžiau suvokti jų ligų priežastis. Šis įrašas visoms moterims, bet ypatingai toms dviems moterims. 🙂 Su švente, mielosios. Laimingo jums gyvenimo sveikame kūne. 🙂WP_20150303_004

Mūsų krašte vyraujanti krikščioniška pasaulėžiūra grindžiama kaltės jausmu. Šiandien teko lankytis bažnyčioje ir dar kartą susidurti su įprastu nuodėmių pripažinimu – esu kaltas, labai kaltas… Man užkliuvo labai dažnai mūsuose girdimas posakis – pats prisidirbau su savo sveikata. Esu kaltas, kad sergu tuo ar anuo. Taip, be abejonės, mūsų gyvenimo klaidos turi įtakos sveikatai. Nėra ko pykti ant dievo, jei visą gyvenimą rūkius, plaučiuose bus rastas vėžys. Tačiau neretai sunkiomis ligomis suserga sveikai gyvenantys, geri, dori žmonės. Tada kyla klausimas – už ką? Už nieką. Neteisingas klausimas, todėl jis negali duoti teisingo atsakymo. Ligas sukelia (oi, kaip man tai patinka, kaip artima ir priimtina!) daugybė “artimųjų” ir “tolimųjų” priežasčių. Budistai tiki, kad kiekvienas žmogus gimsta su kūne slypinčiomis ligomis. Jos gali nepasireikšti, jei gyvenama tinkamai. Tačiau jei praeityje slypinčios priežastys galingos, gyvenimo būdas ligos išvengti nepadės.

Šiuolaikinis žmogus “tolimąsias” priežastis gali bandyti  suvokti kaip paveldėjimą, genetiką, nors tai ir ne tas pats kas karma. Tai, ką valgė besilaukianti mamytė, turės įtakos visam vaiko gyvenimui: jo maisto pasirinkimams, jo sveikam ar nelabai gyvenimo būdui. Kaip gyveno seneliai, dėdės ir tetos, kuo mito, ką patyrė – tai turi įtakos kitiems giminės atstovams. Arba, jei jums priimtina – tai, kaip jūs gyvenote paeituose gyvenimuose, turi įtakos šiandieniniam. Daugelis ligų paveldimos ne tik drauge su genais; “paveldimi”, perimami geri ar blogi gyvenimo būdo įpročiai, aplinka, statusas, reakcijos į problemas ir pasirenkami sprendimo keliai. Vienai iš tų moterų noriu pasakyti: tu nesi “kalta” dėl savo ligos. Gali pakeisti  mitybą, gyvenimo būdą, gali medituoti ir sportuoti – bet karminių ryšių iš praeities taip paprastai neištrinsi. Nes ligos priežastys nebūtinai slypi šiame gyvenime, arba jos gali būti (ir dažnai būna) kilusios ir dėl šio, ir dėl ankstesnių gyvenimų. “Tolimosios” priežastys sunkiai valdomos. Jų sukeltos ligos Tibetiečių medicinai taip pat sunkiai įveikiamos arba laikomos nepagydomomis. Na, aš dar tik pradedu gilintis į Tibetiečių mediciną  ir vadintis tos srities specialistu nepretenduoju, bet galvoj daug minčių, kurias norisi išsakyti. Baigiu perskaityti Dr. Yeshi Donden “Pusiausvyra ir sveikata. Tibetiečių medicinos pagrindai”. Lengvai skaitoma ilgamečio asmeninio Jo Šventenybės Dalai Lamos gydytojo paskaitų ciklo knyga. Skaitant neapleidžia keistas “deja vu” pojūtis, kad aš tai jau žinojau.

Kaltės jausmas nėra nei šviesus nei geras. Nepraturtinantis, neišsprendžiantis. Krikščioniškasis pasaulis remiasi nuodėmės atleidimo stebuklu. Tačiau man regis, tas nuolatinis nusidėjimo-atleidimo-ir vėl nusidėjimo ratas veda į amžinas problemas ir neskatina ieškoti sprendimo. Budizmas siekia rasti pabaigą, pasiekti ypatingą apsivalymo, nirvanos būseną. O ligose jie atkakliai ieško priežasčių. Tik nustatę, kas sukėlė ligą, imasi gydyti. Odos ligas mes matome. Regėti jas labai paprasta. Tačiau surasti priežastis ir sąlygas, kurios leido ligai pasireikšti, kiekvienam žmogui labai sunku. Viskas individualu ir sudėtinga.

Sutinku su gilia mintimi, kad visos ligos kyla iš begalinio nežinojimo: “Jis mus įtraukia į ciklinę egzistenciją – gimimų, senėjimo, ligų ir mirčių ratą. Nežinojimas seka paskui mus kaip šešėlis ir nors mes jaučiamės esą sveiki ir manome, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios galėtume susirgti, iš tikro tą priežastį turime visi nuo pat laikų pradžios” (Dr. J. Donden, “Pusiausvyra ir sveikata. Tibetiečių medicinos pagrindai”, p. 28).

Viskas yra be galo susiję ir sudėtinga. Klystame, manydami, kad pasirinkę tariamai “sveiką” mitybą, apvalę protą meditacija, automatiškai išvengsime ligų. Tai nėra taisyklė. Greičiau labai supaprastintas, patogus vakarietiškas požiūris.

Čia bus tinkama vieta papasakoti vieną keistą savo sapną. Nesu mačiusi actekų piramidžių nei meditacijoje skendinčio budisto. Tačiau vienas iš ryškiausiai įsimintų sapnų kaip tik apie tai. Keistas, sąmonėje tvirtai įsispaudęs regėjimas. Sapne aiškiai mačiau laiptuotą, didžiulę, tamsiai pilko akmens į viršų smailėjančią piramidę. Sklendžiau palei tuos laiptus aukštyn, jausdama aukščio baimę. Ant vienos iš laiptuotų pakopų pamačiau oranžiniais rūbais vilkintį, lotoso poza medituojantį vienuolį. Ar Budą. Norėjau jam kažką pasakyti ar kažko paklausti. Tačiau man trukdė burnoje laikomi sidabriniai, magiškais raštais puošti ritualiniai kardai. Sapne proporcijos ir dydžiai nėra svarbūs. Burnoje negali tilpti pluoštas kardų – bet sapne gali. Man neskaudėjo, tik prieš prabildama turėjau juos išsiimti. Sapnavau visai ne dabar, kai būtų “į temą” kasdieniams skaitiniams. Sapnavau maždaug prieš pusmetį. Pribloškiantis sapnas.

XXX

Čia trumpai išdėstytas  labai teisingas gastroenterologės “...ką valgyti, jei norite atrodyti jauni ir turėti sveiką odą ” požiūris į odos problemas. Sutinku su viskuo 99 procentais; skaičiau tarsi savo pačios mintis. Negaliu tik sutikti, kad priemonė privalo susidėti iš 5 dalių. Man priimtinesnis Tibetiečių gydomųjų priemonių sudėtingumas. Diduma jų vaistų susideda iš viso komplekso, 8-25 gydomųjų dalių; tačiau labai sudėtinguose vaistuose gali būti ir apie du šimtus.  Žinoma, sveikai jaunai odai pakanka paprastesnės priežiūros. Tačiau odai su ligos požymiais reikia įvairiopo poveikio. Visiška tiesa dėl prausimosi. Rankas kruopščiai plauti su muilu būtina – tai padeda apsisaugoti nuo ligų, parazitų ir visokio kitokio blogio. Tačiau kūną, ypač jei oda linkusi sausėti, pakanka kasdien prausti drungnu vandeniu. O šveist ir muiluot – kaip tėvai ir seneliai darė, kartą per savaitę. 🙂

XXX

Keli žodžiai apie atopinio dermatito pažeistos odos priežiūrą (tie patys principai tinka ir žvynelinei). Ją būtina nuolat sutepti švelniomis, pakankamai ilgai veikiančiomis drėkinančiomis priemonėmis. Ir tos primonės privalo atlikti keletą būtinų funkcijų: saugoti odą nuo drėgmės praradimo ir aprūpinti papildoma drėgme; suminkštinti, sutepti riebalais (emolientais); mažinti uždegimą ir raminti; padėti odai atstatyti pažeistą barjerinę funkciją. Išsamus str. “Moisturizers for patiens with Atopic dermatitis: an overview“. Tam priemonės sudėtyje tarnauja “okliuzyvai”, nelaidžią, drėgmę odoje sulaikančią plėvelę suteikiančios medžiagos (lanolinas, mineralinis aliejus, įvairūs silikonai ir t.t.). Drėgme odą papildo humektantai – vandenį pritraukiančios medžiagos. Tai glicerinas, hialuronas, d-pantenolis, šlapalas, natrio laktatas ir t.t.

Keli žodžiai apie gliceriną. Nereikia jo baidytis ir nenaudoti priemonių su glicerinu sudėtyje. Jis turi daug gerų savybių, praktiškai nesukelia alerginių reakcijų, minkština, drėkina, pagerina kitų medžiagų įsiskverbimą į odą. Su vienu bet: klaidinga manyti, kad glicerinas kaip burtininkas sugaudys drėgmę ore ir perduos odai. Jis taip veiks, jei bus labai didelė aplinkos drėgmė, bet tada ant odos gali būti juntama nemaloni lipni plėvelė. Labai sausame ore jis trauks vandenį iš odos. Tą patį darys užteptas grynas. Todėl nepatariu naudoti priemonių su dideliu procentu glicerino sudėtyje mūsų sausuose, žiemos metu šildymo išdžiovintuose butuose. Taip veikia visi humektantai, todėl gaminiai su jais turi būti suformuluoti rūpestingai: juose privalo būti pakankamai vandens ir okliuzyvų. Todėl aš net į veido kremus, ypač žiemą, dedu šiek tiek lanolino. Kad drėkikliai tikrai galėtų veikti kaip drėkikliai, o ne sausintų odą. 🙂

Šiandien tiek. 🙂

Parašykite komentarą

Mano naujas stebuklingas priešraukšlinis serumas. Rimtai ir juokais apie “teisingą” kosmetiką bei anti-kosmetiką

Kartais gyvenimas priverčia domėtis gana nuobodžiais teoriniais dalykais. Ką gali gamintojas įdėti į legaliai, pagal visas taisykles gaminamą kosmetikos gaminį, ir ko negali. Nepulsiu teisinti masiniam vartojimui skirtos kosmetikos. Bet ant kryžiaus taip pat nekalsiu. Neretai įvairiuose moterų forumuose, feisbuko diskusijose, kosmetikos apžvalgininkų tinklaraščiuose tenka skaityti – va, matai, vos pačioje sudėtinių dalių sąrašo pabaigoje paminėti gaminiui išskirtines savybes suteikiantys aktyvai. Tai reiškia, kad jų yra mažai ar labai mažai. Girdi, apgaudinėja vartotojus.

Ne taip viskas paprasta. Negalima dėti daug gėrių ne tik todėl, kad gamintojai visų pirma skaičiuoja savikainą ir siekia kuo patraukliau skambančio gaminio aprašymo (šiandieninis pirkėjas ypač gerai “kimba” ant žodelių “natūralus”, “augalinės kilmės” ir t.t.) už kiek tik įmanoma mažesnę kainą. Europos sąjungoje yra gana griežtos kosmetikos gaminių formulavimo gairės, kurių privalu laikytis. Didieji gamintojai galbūt kartais gali rekomendacinių formulių nepaisyti, atlikti tyrimus ir įrodyti, kad jų gaminys yra saugus. Mažiesiems tokie tyrimai pernelyg brangiai kainuotų. Taigi, kosmetiniame drėkinančiame kreme gali būti vitaminų ir augalinių ekstraktų iki 5 procentų. Štai kur šuo pakastas…

Iš tas šuo, kąsdamas man į pakinklius, skatina daryti kitaip. Mano siekis ir tikslas – susikurti kiek įmanoma įvairesnio, platesnio poveikio priemones. Esu įsitikinusi (ir neaptikau jokių patikimų tyrimų, radikaliai prieštaraujančių šitam mano požiūriui), kad odai kur kas naudingiau, saugiau ir veiksmingiau kai yra naudojama tokia įvairiapusiška kosmetika – turtinga viskuo. Nėra jokios prasmės gaminti drėkinantį toniką, serumą, kremą, makiažo pagrindą, skystą pudrą ir dar bala žino ką – sau, ir paskui tepti ant veido nesuskaičiuojamus sluoksnius. Jei tik įmanoma, tonikas gali būti ir serumu. Kremas – makiažo pagrindu. Taip geriau dėl paprastos priežasties: oda gauna mažiau konservantų ir įvairių jai ne itin būtinų, bet gamybos procese reikalingų medžiagų. Užtepu vieną sluoksnį konservanto, ne du, mažiau emulsiklių ir visko, kas nebūtina. Tokiu būdu tausoju odą. Netelpu į penkis procentus aktyvų, nė nesistengiu. Šis reikalavimas absurdiškas, apsidraudėliškas,  ne visais atvejais teisingas. Tačiau visada skrupulingai paisau kiekvienos sudėtinės dalies rekomenduojamų naudoti kiekių ir dažniausiai renkuosi vidutinius arba minimalius. Kosmetika neturi dirginti odos, be jokios abejonės. Bet tai, ką aš darau, labiau anti-kosmetika. Kardinaliai priešinga tam, kas guli parduotuvių lentynose.

Gamintojai negali taip elgtis. Jiems reikia, kad gaminiai neišvengiamai kviestųsi į kompaniją dar ką nors. Kad pirkėjas būtų skatinamas kuo daugiau pirkti. Kai naudodavau parduotuvėse pirktus kremus, neapleisdavo mintis – va, šitas jau visai geras, tiktų man, bet reikia dar bent kiek kad būtų riebesnis… Ar labiau drėkinantis…  Ar geriau susigeriantis. Ir vis pažadėdavau sau, kad kitą sykį labiau pataikysiu, o prie turimos priemonės statydavau dar vieną buteliuką. Būdavau priversta pirkti keletą priemonių, kad gaučiau bent jau pakenčiamą rezultatą.

Vakar susimaišiau labai universalų esamas raukšles lyginantį ir nuo naujų susidarymo apsaugantį, tamsius ratilus naikinantį, drėkinantį, kraujotaką gerinantį, maitinantį, antioksidacinį, regeneraciją skatinantį (ir tai dar ne viskas, ką jis veikia) serumą-gelį-kremą paakių odai su dviejų molekulinių svorių hialurono rūgštimis, niacinamidu (vitaminas B3), kofeinu, retinoliu. Aš jau sumažėjo raukšlės? Na, tiesą sakant, “žąsies kojelės” aplink mano akis ir šiaip gana neryškios. Nes stengiuosi, kad naujos neatsirastų, o esamos kuo lėčiau ryškėtų. Šiame serume itin  daug mažo molekuliniuo svorio hialurono rūgšties. Yra įrodyta, kad toks hialuronas patikimai mažina raukšleles aplink akis, ir tai rimti tyrimai, ne kūmučių plepalai. Tyrimas su efektą demonstruojančiomis nuotraukomis.

Kosmetikos gaminiuose naudojami mažiausiai keturių skirtingų molekulinių masių hialuronai: didelės masės, nuo 500 000 iki 1 500 000 Daltonų; mažos molekulinės masės (angl. žymimas LMW Hyaluronic acid) 80 000 – 110 000 Daltonų; super mažos masės (SLMW HA) iki 50 000 Daltonų; ir ultra mažos masės (ULMW HA) apie 3 000 – 5 000 Daltonų. Ultra smulkus hialuronas pats skvarbiausias. Tačiau kol kas trūksta patikimų tyrimų, patvirtinančių jo saugumą. Manoma, kad šios frakcijos hialuronas galbūt gali skatinti uždegiminius procesus odoje ir netgi spartinti senėjimą. Jei bus proga išbandyti ULMW, tada papasakosiu, ką jaučiau savo kailiu.

Kas blogai su gamintojais? Gaminio sudėtyje privalu parašyti cheminės medžiagos pavadinimą pagal INCI. Tačiau neprivalu nei  nurodyti tikslaus procento, nei koks molekulinis svoris. Ir didelės molekulinės masės hialuronas, kuris irgi yra puikus kosmetinis priedas, veikiantis kaip humektantas, mažinantis sudirgimus, o derinyje su diklofenaku  (nesteroidinis vaistas nuo skausmo ir uždegimo) netgi naikinantis priešvėžines odos keratozes   (tyrimas, naudoti procentai, vaistas;   su nuotraukomis), sukeltas ilgalaikio žalojančio saulės poveikio, tačiau pasiliekantis odos paviršiuje, ir mažos molekulinės mažės hialuronas, kuris neturi humektanto savybių, gali giliau įsiskverbti į odos raginį sluoksnį, gali padėti pernešti kitas veikliąsias medžiagas – jie abu žymimi vienodai. Labai retai ant gaminio apskritai rasite nurodyta, kiek jame yra hialurono. Taigi, parduodama katė maiše. Katė, bet nežinia nei kokios spalvos, nei lyties. 🙂 Smulkesnis hialuronas brangesnis, o į gaminį jo galima  ir dažniausiai patikimam rezultatui gauti reikia įdėti daugiau.

Užsivedžiau, nes pavargstu nuo nepagrįstų teiginių apie “visokius nenatūralius hialuronus” ir kitus “briedus” kurie esą visai neveiksmingi,  tėra tik marketinginis triukas ir panašiai. Net namų sąlygomis galima pasigaminti moksliniais tyrimais patvirtinto efektyvumo gaminius. Čia yra estetinės dermatologijos žurnale publikuotas straipsnis apie pagrindinius šiuolaikinės modernios kosmetikos TIKRAI veiksmingus priedus. Tuos pačius, kuriuos sudėjau į savo stebuklingą serumą.

Serumą dar tobulinsiu. Norėsiu, kad būtų kremiškesnis, pridėsiu daugiau aliejų. Dabartinis variantas turi lengvą “liftingo” poveikį – reiškia, šiek tiek tempia odą. Tačiau tai juntama tik tada, jei nebetepu jokio kito kremo ar pudros. Kol kas naudojuosi, džiaugiuosi, mėgaujuosi kvapu – švelniai kvepia kava ir dar šiuo bei tuo.

WP_20150222_010Pabūsiu gera ir pasidalinsiu receptu. 🙂

Aliejinė dalis:

kavos sviestas  3 proc.

  • Wrinkle blur (raukšlių maskuoklis)  1,5 proc.
  • augalinis skvalanas 1,5  proc.
  • Akai uogų aliejus 2 proc.
  • kavos maceratas alyvuogių aliejuje  1 proc.

Vandeninė dalis:

  • kofeinas  1 proc.
  • SLMW  HA 3 proc.
  • didelės masės HA  0,2 proc.
  • Niacinamidas  2 proc.
  • UltraPureGel (Sclerotium gum)  0,6 proc.
  • ginkmedžio hidrolatas  42,2 proc.
  • šlamučių hidrolatas  35 proc.

Vėsimo fazė:

  • retinolio palmitatas (vitaminas A)  0,2 proc.
  • natūralus vitaminas E     0,5 proc.
  • Vitaminas D 3 ( mano gamintas tirpalas kaprilyje, 12 820 TV viename grame) 1 proc.
  • Resveratrol  (AZ)      2 proc.
  • eteriniai aliejai  0,3 proc.
  • konservantas Leucidal  3 proc.

Naudojau šlamučių ir ginkmedžio hidrolatus – nuostabiai veikiančius kraujagysles, puikius antioksidantus.  Juos papildžiau šlamučių, gauruotųjų švitrūnų (cistų) ir morkų sėklų eteriniais aliejais, o kad išsaugočiau bent kiek kavos kvapo,  pagardinau ir lašu kakavos absoliuto. 🙂  Galėčiau dar daug pasakoti, koks nuostabus tas mano ginkmedžio hidrolatas, kuo geras akai uogų aliejus ar vitaminas D3. Bet šiam kartui tikrai pakaks. 🙂

 

Parašykite komentarą

Kūno kremas su šlapalu, avokadų sviestu, lanolinu ir kitais gėriais

Turbūt neaprašinėčiau, jei būtų buvęs eilinis gaminys. Bet nesigavo: naktiniai skaičiavimai sujaukė protą. Norėjau pabandyti dar nenaudotą emulsiklį, pasirinkau pavyzdinį derinį, ir… ir kad pamaitinčiau, sudrėkinčiau išsausėjusią (apleidau ją, vargšelę) odą, nepagailėjau aliejinės dalies. Pamiršau, kad reiktų apie dvidešimt, o ne trisdešimt procentų riebalų… Taigi nieko nuostabaus kad nesigavo. Taip ir turėjo būti, “nepavežė” tiek emulsikliai. Nori nenori, teko perdarinėt. Perskaičiavau kiekius, pridėjau ko trūksta, vėl šildžiau, plakiau, ir užtat dabar kremo turėsiu ilgam. 🙂 Sąsiuvinis pribraukytas, prirašinėtas. Privalau perrašyti, kitaip vėliau nebesuprasiu, nei ką nei kaip gaminau. Aliejinės dalies skaičiukus galima patogiai apvalinti, keisti lengvesniais, svarbu kad bendras kiekis neviršytų tų 20 procentų. 🙂  Rašau faktą, kas yra gaminyje po taisymo. Norėjau kar būtų ir pakankamai riebus, ir stipriai drėkinantis. Kol kas sunku pasakyti, kiek man patiks rezultatas.  Švelnus, gerai geriasi, neerzina net veido odos. Avokadų sviesto fitosteroliai puikiai maitins odą. Toks ir buvo sumanymas: turi atstatyti odos riebalinį sluoksnį, padėti jai natūraliai regeneruotis, turi pamaitinti ir giliai sudrėkinti, apsaugoti nuo sauso aplinkos oro. Man patinka, kai vienu šūviu nušaunu tiek zuikių, kiek pati noriu. 🙂 Tuo ir žavi galimybė susikurti ir pasigaminti individualiai pritaikytą kosmetikos produktą. Komerciškai tai, deja, neįmanoma. Sugalvojau, kad mano kosmetika – tai anti-kosmetika. Kosmetika be taisyklių. Nors šis kremas beveik tilptų į patvirtinto standarto rėmus.

Aliejinė dalis:

  • Emulsan  3 proc.
  • VE   3 proc.
  • citrinų vaškas  0,6 proc.
  • avokadų sviestas  6,25 proc.
  • jojobos aliejus 1,9 proc.
  • sviestmedis 3,1 proc.
  • linų sėmenų aliejus 3,1 proc.
  • natūralus lanolinas 3,1 proc.
  • riebaluose tirpus lecitinas  1,25

Vandeninė dalis:

  • šilko amino rūgštys 0,5 proc.
  • šlapalas (urea) 2,5 proc.
  • natrio laktatas 0,75 proc.
  • Sodium PCA  0,5 proc.
  • UltraPureGel  (INCI: sclerotium gum)  0,5 proc.
  • eškėtrožių, lazdyno šakelių, šuotinio sausakrūmio hidrolatų mišinys  65,05  proc.

Vėsimo fazės priedai:

  • pantenolis  2 proc.
  • natūralus vitaminas E   0,5 proc.
  • vitamino D tirpalas trigliceriduose  ( 12 820  TV viename grame)  1 proc.
  • eteriniai aliejai (mairūnų, mandarinų, pipirmėčių, gvazdikėlių ir šaltmėčių mišinys)  apie  0,4 proc.
  • konservantas Leucidal Advanced-bamboo  1 proc.  🙂   Oi, reikėjo daugiau dėti, rekomenduojama 2-4 proc. Turėsiu greit naudoti.  Bet dabar atsiminsiu, kiek reikia dėti. 🙂

Kremas – pienelis, labiau tinka indeliui su pompa. Manyčiau, skystina priedai. 🙂 Priedais nerūgštinau. Lazdynų šakelių hidrolatas natūraliai gana rūgštus. Baigdama gaminti patikrinau gauto produkto svorį ir nugaravusius hidrolatus kompensavau pridėdama iki 100 procentų pašildyto lazdynų hidrolato.

Parašykite komentarą

Atostogų atradimai ir praradimai

Pamačiau kad vėl pamečiau. Šį kartą užrašus apie kvapo sukeltus įspūdžius – rašiau skrisdama lėktuvu. Sako, aukštybėse uoslė pakinta. Galbūt… Sakyčiau, užuodžiau ne prasčiau nei žemėje. Šiek tiek suabejojau teiginiu, kad miegantis žmogus neužuodžia. Arba aš nemiegojau, arba užuodžiau, arba sapnavau kad užuodžiu nuo rankos sklindantį oro uoste užsipurkštų kvepalų ir įsidėto mėginuko kvapą. Gal kaip tik tie kvapai man neleido užsnūsti? Kilom ryte, septintą valandą. Naktį buvau nė minutės nemiegojusi, net neatsigulusi; tai tvirtai sakyt, kad nenusnūdau, tikrai negaliu. Bet smegeninė niekaip neišsijungė ir vis mintyse analizavau kvapą. Stebėjau kaip sluoksniuojasi, kaip sklinda, kaip silpsta ir vėl atsiranda, spėliojau kuo kvepia. Nusistebėjau, kad Duty Free užsipurštais prabangiais kvepalais pakvėpintas riešas kvepėjo taip trumpai. Ir ne ore suprastėjusi uoslė buvo kalta – kita ranka su “Mukhallat” (Montale) tebekvepėjo. Labai įdomus, karstelėjęs saldumas. Nors jų reklamoje ir neminimas, man ten labai įdomiai kvepėjo tabakas. Mėgstu tokį saldžiai rytietišką tabakiškumą…

Nusileidus pasitiko šilto vėjo gainiojamas asfalto, išvarvėjusių tepalų (švara kas jau kas, bet oro uosto takai Šarm el Šeiche tikrai nespindi), įkaitusių lėktuvo variklių metalo tvaikas. Ir nepaisant stipraus vėjo ir tokios kvapui nedraugiškos aplinkos – iki pat mano nosies ryškiai atplaukė aštrių, prieskoninių, saldžių šiprinių vyriškų kvepalų aromatas. Kurį laiką taip stovėjome – būrelis blyškių lietuvaičių prie trapo, kol atvažiuos į atvykimo terminalą nuvešiantis autobusas. Mums ranka davęs ženklą stovėti ir laukti ten, kur esame, darbuotojas liko maždaug už 10 metrų. Nusisukau, šyptelėjusi pati sau mintyse – taip, tai šios šalies vizitinė kortelė. Ryškiai kvepiantys vyrai, aišku, kurie gali sau tai leisti. Žioplinėjau aplink, atsukau veidą į išsiilgtą saulutę. Netrukus užuodžiau gaivų, citrusinį, be galo žvalų bergamotės aromatą.  Dar spėjau pagalvoti – oho, nejaugi kvapas taip įdomiai mainosi, ir man vėjelis atpūtė kitas gaidas? Atsisukau. Tačiau ten jau stovėjo du vyrai… Čia ne apie savo uoslės unikalumą noriu papasakoti. Čia apie tai, kokiais kiekiais rytų šalyse būna naudojami kvepalai. 🙂 KIEK reikia susipilti ant savęs, kad nustelbtų vėją ir visus aplinkos kvapus?

Kaži kelintą kartą buvau Egipte. Ir tik dabar atradau ten… spėkit, ką? Nagi, nagi? Ogi stebuklingąją gėlelę Rondeletiją. Gavau beveik kaip Kalėdinę dovanėlę, nelauktą ir netikėtą. Pagaliau išuosčiau originalą. Džiaugiuosi, kad kažkada, pauosčiusi mano kurtą “Rondeletija” kvapą, Laimė Kiškūnė pasakė – rondeletija, augalas, visai kitaip kvepia.  Ir svarbiausia, ji pasakė, kad jis toks mažytis, neišvaizdus, iš mažų žiedelių susidedančiomis žiedynų kekėmis. Radau prie palmės viešbutyje, nė vargt nereikėjo. Paskui mačiau daugelyje želdynų – kai jau žinojau, ko akimis ieškoti. Ir

čia ji, romdeletija

čia ji, romdeletija

tikrai, visai visai kitaip kvepia nei mano kvepalai (aš ir kūriau ne augalo kvapą, o atkūrinėjau seną receptą)! Vaisiškai, tirštai, kaip sunokusi guava, ir kartu sodriai muskusiškai, tarsi su dosnia doze saldaus ylango ar grandifloros jazmino. Kai nusigaruoja (patrynus žiedelį pirštais), ant odos lieka labiau rabarbarišką rūgštelę primenantis kvapas. Niekada nebepamiršiu, kaip ji kvepia.

Dar vienas atostoginis pamąstymas: moterų ir vyrų kvepalai.  …O jeigu viskas yra atvirkščiai? Faktas yra tai, kad fiziologiškai vyrų uoslė silpnesnė. Todėl jie dažniausiai kvėpinasi gausiau ir ryškiau. Moterų gi uoslė jautresnė, ir jos neretai renkasi subtilesnius kvapus. Taigi… Taigi. Jei vyras kvėpinasi sau ir savo malonumui, “daug ir gausiai” variantas tinka. Bet jei kvėpinasi siekdamas suteikti malonių pojūčių greta esančiai moteriai – ar ne teisingiau būtų rinktis švelnesnius ir subtilesnius kvepalus? Ir, atitinkamai, jei moteris kvėpinasi, kaip dažnai sako kad puošiasi, rengiasi, dažosi – ne dėl kitų, o dėl savęs pačios – tada tinka rinktis kas patinka. Bet jei nori užkariauti vyrišką širdį – ar ne labiau logiška kvėpintis taip, kaip patinka vyrams, taip, kad jie gebėtų, galėtų užuosti tą kvapą? Bet tada moteris kvepės tradiciškai vyriškai, ir bus vėl  negerai, jei vyrams jos kvapas asocijuosis su kitais vyrais… Bet šia tema man dar norėsis galvoti ir gal šiek tiek  paeksperimentuoti.

Kupranugaris. Žinau kaip kvepia kupranugaris. Sooodriai sūriu, druskingu prakaitu, šlapimu ir padžiūvusiomis išmatomis, riebalais ir šiltu muskusu. Po uodega kabo maišelis “turtui” surinkti. “Foto, foto” – mano kupranugaris labai draugiškas – įkalbinėja šuoliais gatve atsivijęs raitelis. Turistų nedaug, gatvės ištuštėję, tai kupris kurį laiką seka paskui mus su savo kvapo debesimi. Bet kupranugarį užuodžiau ne tik tą kartą. Per visas atostogas labai sąmoningai stengiausi uosti ir tyrinėti aplinką  būtent šia jusle. Kaip apgailstaudavau plaukiodama, kad negaliu užuosti žuvų ir koralų… Ir vieną dieną kupranugarį atradau tualete. Tik tą vieną dieną – moterų pusėje prie baseino. Kvapas buvo toks realistiškas, kad net pasvarsčiau – ne, nei pro duris niekaip nepralįstų tikras kupranugaris, nei atsistoti negalėtų, galva turėtų lubas pramušti… Gal tai kvailai skamba – uostinėti ir tyrinėti viešų tualetų aromatus. Aš tikrai tą kasdien dariau, gana uoliai. Ne, nesakau, kad “patyriau daug neužmirštamų akimirkų”, uostinėdama, kada kas kuo pakakojo, rūkanti tai buvo moteris ar ne, maudėsi cloruotame baseine ar jūroje… Aišku kad ne. Bet su savo nosimi įpratau susirasti pramogų netikėčiausiose vietose. Įpratau nešiurpti nuo “blogų” kvapų. Tiesiog juos stebiu ir tyrinėju. Kaip kadaise aprašytą senuką parduotuvėje. Dabar neseniai parduotuvėje panašiai užuodžiau su gerokai per ilgai užsibuvusio nenuprausto šlapimo tvaiku sumišusį medaus saldumą. Medus juk irgi turi to intymaus kūniškumo, šiek tiek grubaus, gyvuliško, erotiško, aštraus šiurkštumo. Muskuso ir feromonų… Taip medumi ne pats medus, o, sakyčiau, moteris kvepėjo. Kelis kartus buvau nosimi tą “medų” pagavusi. Vaikštinėjančių žmonių buvo daug, nesupratau, nuo ko būtent jis sklinda. Taip netikėtose vietose ir neįprastomis aplinkybėmis gimsta mintys, ką ir su kuo galima derinti, kuriant naujus kvapus. Pats gyvenimas pamėtėja neįtikėtinų derinių, neįprasčiausių idėjų.

Bananas. Visi žino, kaip kvepia mūsų prekybos centruose parduodami bananai. Pauostykit atidžiai, kitą sykį ragaudami! Išorę, vidų, perplėštą žievelę. Ekologiškai užauginti kiek kitaip, švelniau ir subtiliau, ne taip saldžiai. Egipte valgydama bananą pagaliau užuodžiau jo tikrąją prigimtį. Užuodžiau žalios žolės, ką tik nupjautos vejos kvapą. Uostant Lietuvoje, į galvą nebeateina mintis, kad bananas visų pirma yra žolė. O ten lupama žievelė kvepėjo ne saldžiu lipnumu, bet gaivia žaluma. Nepaprastai maloniai… Ypač dabar, kai žalumos išsiilgę ir akys, ir nosis.

Nusivylimas. Na, ne atostogomis, laimei, nusivyliau. 😉 Atostogaudama perskaičiau (pagaliau, reiktų sakyti) Patrick Suskind “Kvepalai. Vieno žudiko istorija”. Filmą seniai buvau mačiusi. Knygos beveik vengiau; sąmoningai. Kartais apninka toks keistas jausmas, kai nesinori ko nors daryti. Po geros perskaitytos knygos nesinori žiūrėti pagal ją pastatyto filmo, – kad neišblėstų tas žavesys, nesusilpnėtų įspūdis. Herojus, Grenujis, man tarsi koks sielos brolis. Gana dažnai jaučiausi panašiai, tik savo kvapą, žinoma, turiu. Jo beprotybė tokia artima ir suprantama, kad net… neįdomu ir kartu šiurpu. Tikėjausi, kad knyga atskleis viską plačiau ir giliau. Buvau pasiruošusi susižavėti. Turbūt reiktų sakyti – neatitiko lūkesčių? Kaip kuriami ir kaip nekuriami kvepalai – maži, nereikšmingi aprašyti realybės ir knygos netikslumai nė kiek nekliuvo. Viskas dėl kvapo, kvapui ir apie kvapą. Kito tokio įtaigaus literatūrinio kūrinio apie kvapą nėra, taigi mėgautis skaitydama tikrai galėjau į valias. Baldinis – nevykėlis parfumeris, kuriam dirbo kvapų genijus  Grenujis, priminė muzikinį Mocarto ir Saljerio tandemą. Saljeris stengėsi kurti muziką darbu ir atkaklumu; Macartui muzika liejosi pati savaime, ji buvo jame, gyveno jo galvoje, jos net nebereikėjo kurti – tik užrašyti. Taip Baldinis, nors ir išmanydamas parfumerijos teoriją, darė, bet ne kūrė kvapus. O Grenujui jie liejosi kaip iš gausybės rago be jokių pastangų. Gal kam tai atrodo neįtikima; bet man suprantama. Perskaičiau su malonumu. Kodėl tuomet “nusivylimas”? Sunku paaiškinti. Nesibjaurėjau Grenujo buku žiaurumu. Jis žiaurus lyg gyvūnas, nepiktai, nesąmoningai ir beveik nekaltai. Daugelis žavisi šia knyga, visai kitaip perteikiančia pasaulį. Išryškinančia uoslės jutimą kaip svarbiausią. Tai ir daro ją išskirtine bei patrauklia. Galbūt aš tuo taip giliai gyvenu, kad man tai lyg mano pačios kasdienybė. Paprasta ir įprasta, savaime suprantama, todėl net neverta dėmesio… Nežinau, ko tikėjausi. Kažko daugiau. 🙂

Parašykite komentarą

Dar du apdovanojimai :)

Labai tikuosi, kad apdovanojimus skyrę blog’ų autoriai neįsižeis, jei atsakymus sudėsiu į vieną įrašą. Tuos apdovanojimus gavau beveik tuo pačiu metu, tik vis neprisiruošiau padaryti skirtų namų darbų. 🙂  Priminė šį nustumtą į šalį darbelį išmintingosios Minervos atsakymai į mano klausimus. O aš galiu pasidžiaugti, kad šiemet užderėjo trys nominacijos. 🙂

       Taigi, dar vieną Best blog nominaciją gavau iš http://www.pinkcity.lt/best-blog-awards-2014

Ačiū!  Mano atsakymai:      

 1. Kokio savo kasdienio įpročio nė už ką neatsisakytumėte?   Sunku būtų atsisakyti puodelio kavos su pienu. Nors ir sakoma, kad pienas nesveika… Aš labai priklausoma nuo savo buteliukų, bet jie nėra kasdienis įprotis. Kai pagalvojau, tai beveik visko galėčiau atsisakyti, jei labai prireiktų. Neturiu jokio magiško būtino ritualo. 🙂 Kartu supratau, kad tie paprasti kasdieniai dalykai ir yra patys brangiausi.

2. Kas buvo jūsų mėgstamiausias žaislas vaikystėje?   Mano vaikystės laikais nedaug tų žaistų tebuvo. Labai mylėjau kartą tėvelių iš kelionės į to meto miestų miestą – Maskvos, – parvežtą lėlytę. Buvo daug dailesnė negu visos kitos, iš kitokios, minkštesnės plastmasės, puošnia suknyte… Išeiginė lėlė buvo. 🙂

3. Kuri diena metuose yra jūsų mėgstamiausia?   Sunku tiksliai pasakyti, kuri. Labai būna gera pavasarį, kai ima tirpti sniegas, pakvimpa pavasariu, šlapia žeme, o jei dar saulė šviečia – kas gali būti geriau? Ir, aišku, patinka ta diena, kai prasideda atostogos…

4. Kada pirmą kartą skridote lėktuvu?   Tuoj paskaičiuosiu. Sakyčiau kad prieš aštuoniolika metų.

5. Kokią knygą dabar skaitote / skaitėte paskutinę?  Rimtą knygą “Apie mirtį ir mirimą”, autorė Elisabeth Kubler-Ross, skaičiau paskutinę. Dabar netvarkingai skaitau po gabaliuką kas aktualu tai iš vienos, tai iš kitos knygos apie parfumeriją. Kiekviename kambaryje guli po krūvelę, ir kaip katė kačiukus aš jas visur nešiojuosi, pametu, vėl einu, ieškau kurios nors, nes būtinai gi prisireikia tos kuri kažkur kitur, ne po ranka… Skaitau seno leidimo W. A. Poucher “Perfumes, cosmetics and soaps”. Va dabar einu dar atsinešti Septimus Piesse “The art of Perfumery…”

6. Ką manote apie marihuanos legalizavimą?   Sunku atsakyti, nes niekada gyvenime to, draudžiamo jos poveikio nesu patyrusi. Bet šiaip galvoju, kad nors ir narkotikas, bet natūralus ir sąlyginai mažiau kenksmingas už naujoviškas sintetikos bombas smegenims. Aš šiaip nesu iš tų, kurie natūralumą laiko nekvestionuojamu gėriu (patys stipriausi nuodai taip pat natūralūs). Tačiau netikiu kad artimausią dešimtmetį atsiras jėga, kuri drįstų legalizuoti kanapes Lietuvoje. Eilę metų vyko mūšiai seime, kol įteisino pluoštinių kanapių auginimą. Neišdrįs, nepasiruošusi nei visuomenė, nei politikai tokiam žingsniui.

7. Dažniausiai šiemet klausyta daina.   Nežinau… Klausau tik radijo vairuodama. Tai turbūt teisingiau bus pasakyti, kad dažniausiai klausau M1. Ką jie groja, tą ir klausau.

8. Kas įkvepia jus kūrybai? Viskas. Kartais netikėtos smulkmenos, kaip perkąstas kinkanas. Gana dažnai – sunkumai. Kūrybinis darbas leidžia pabėgti nuo kasdienybės, o kai sunku, suteikia jėgų. Dažnai įkvepia kiti kuriantys žmonės – tas kūrybos virusas labai užkrečiamas, tik kiekvienas kitaip serga. 🙂

9. Koks būtų jūsų svajonių darbas? Toks ir būtų – ne rutininis, besikeičiantis. Tai, ką darau laisvalaikiu, naktimis… Man patinka viskas – ir kurti kvapus, ir bandyti kuriant įtikt kažkieno kito skoniui, ir muilus makaluot patinka. Tikras svajonių darbas būtų mano mažame butike – mielas širdžiai, su klientais, bendraminčiais.

10. Koks buvo pats spontaniškiausias nuotykis, kurį prisimenate?  Gal ne pats spontaniškiausias, bet įdomus. Seniai seniai, daugiau nei prieš dvidešimt metų, su drauge ir abiejų mūsų vyresnėliais vaikais (jaunėliai dar nė gimę nebuvo) likom be vyrų nakvoti sodyboje prie ežero. Tais laikais Vilniuje vyrai prekiaudavo automobiliais Gariūnuose, o išvažiuodavo išvakarėse, nes prekyba prasidėdavo nė neišaušus. Tokie buvo tada laikai. 🙂 Na, o mes, moteriškės, ėmėm ir susigalvojom sau pramogą: ar mes prastesnės už vyrus? Varom į žvejybą! Ir ne bet ko – ungurių gaudyti. Užmigdėm vaikus. Prisigaudėm varlių… Jei kas lieptų, niekaip dabar nepadaryčiau. Bet kai pačios sugalvojom, tai ir ant plūdurų jas sukabinom. Išplaukėm valtimi į ežerą, sumetėm tuos plūdurus. Auštant plaukėm susirinkt. Pagavom! Ir kas smagiausia, prasilenkėm su vyrų irkluojama valtimi. Jie irgi tą patį darė; bet mes pagavom  daugiau. 🙂 Va.

11. Ką veikėte prieš pusvalandį?  Oi, koks provokuojantis klausimas… Valgiau. Paskui rašiau. 🙂 Paskui viriau muilą. Kol paskelbiau įrašą, – labai daug pusvalandžių praėjo. 😉

O dabar trečia nominacija ir Jurgitos klausimai. 🙂  Jos blog’as http://beautifullifecolours.blogspot.com/2014/10/maloniai-nustebinta-best-blog-awards.html#more

1. Ar mėgstate kvėpintis? Kokie patys mėgiamiausi kvepalai (gali būti keli)?   Mėgstu kvapus. O kvėpintis, gal daugeliui bus netikėta – ne. Jei kvepia, tai mano kuriant kvepalus ištepliotos rankos. Kuo toliau, tuo labiau norisi uosti, jausti pasaulį be trikdžių. Kvepalai tuomet tarsi triukšmas seno laidinio telefono ragelyje. Man įdomu stebėti nosimi, uosti sutiktus žmones. Pamąstyti, kokiu atstumu galiu pajusti jų kvepalus ir kodėl vienas ar kitas taip gausiai kvėpinasi, kad priverčia atsitraukti. Įdomu štai taip tyrinėti pasaulį. Mėgstu senojo leidimo Guerlain kvepalus, visus.

2. Kokia (-ios) kito žmogaus savybė (-ės) labiausiai erzina?    Turbūt įkyrus savo nuomonės primetimas. Vertimas ką nors daryti taip, kaip nori kitas – psichologinė prievarta. Perdėtas lipšnumas.

3. Kokios šalies kultūra, gyvenimo būdas labiausiai patinka?    Žavi rytų šalių žmonių mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais.

4. Ar švenčiate Halloween’ą?  Ne, nešvenčiu. 🙂    Visai abejinga esu šiai šventei. Todėl man ir buvo įdomu, ar ji ką nors reiškia kitiems… Kai bus anūkų, tada reikės švęsti dėl jų. 🙂

5. Kas sudėtingiausia rašant įrašą savo tinklaraštyje?   Geras klausimas. Sudėtingiausia užbaigti. Ir pasakyt sau, kad gana teksto, gana taisymų, ir kad jau laikas paskelbti. Taip kartais juodraščiuose guli mėnesių mėnesiais.

6. Ar skaitote knygas? Kokia (-ios) mėgstamiausia (-ios)?    Dabar skaitau, sakyčiau, mažai. Mėgstu išskirtines knygas, kurias perskaičius, kurį laiką norisi tiesiog “virškinti” gautą peną sielai. Tokias, kurios įtraukia ir kažką duoda.  Gal čia tik aš tokia, bet po geros knygos, kaip po geros treniruotės, reikia poilsio pertraukos smegenims. Jei perskaičiusi ir užvertusi lyg niekur nieko galiu imti kitą, tarsi perjungčiau televizoriaus kanalą – vadinasi, ji manęs neužkabino. Labai patiko “Šantaramas”. Laukiu nesulaukiu tęsinio. Ir bijau, kad jo nebus arba nebebus tokio lygio; nes knyga į pabaigą, man regis, buvo pradėjusi pavargti.
7. Kurio eterinio aliejaus kvapas pats kvapniausias, geriausiai nuteikiantis?    Kad aš žinočiau… Man kvepia visi, myliu visus vienodai kaip savo vaikus. Matau jų gerus ir blogus bruožus, bet nuo to meilė nemažėja. Nesu kalendros lapų kvapo mėgėja – bet tai nereiškia, kad jo nevertinu. Labai mėgstu smilkalines bosvelijas. Agarmedį. Rožes, vetiverijas, nagarmotes. Negaliu nė vieno išskirti. Nėra vieno mėgstamiausio.
8. Kaip gimsta kūrybinis procesas / mintis (-ys)?   Chaotiškai. Kartais ko nors tiesiog reikia – kremas baigėsi, ir kuriu-gaminu. Kartais norisi išbandyti naują aliejų, emulsiklį, eterinį. Jautriausiai elgiuosi su kvapais – jei nuotaika ne ta, geriau net nebandyti, nes nieko vertingo nepadarysiu. Kvapus reikia kurti ramia, skaidria siela. Jeigu jaučiuosi ne taip, o vis tiek reikia – tada prisiverčiu nurimti, nusišypsoti, ir maišau. 🙂
9. Pats nuostabiausias ir pats bjauriausias kvapas, esantis gamtoje, aplink mus? (ne kvepalai)   Pavasarį miške žydinčios laukinės kvapniosios našlaitės. Dar man net širdis suvirpa rytų šalyje einant pro vandens pypkių, kaljanų pristatytą rūkymo kavinę. Labai patinka  aplinkui tvyrantis kvapas.  Juk žinot tą jausmą, kai suspurda širdis išgirdus pirmąją meilę, pirmąjį bučinį  primenančią muziką – man taip persiverčia nuo to kvapo. Pati nerūkau, nei cigarečių, nei pypkės ar kaljano, nesu vienos kurios nors rūšies tabako rūšies ar kvapo gerbėja. Ten ore tvyro toks stebuklingas pasakų šalies nakties kvapas – žėruojančios anglys, dūmai, gėlių žiedai ir vaisiai, tabakas, kvepalai… Visi paskendę savo mintyse ir rūpesčiuose abejingai eina pro šalį, o man norisi sustoti ir tiesiog uosti tą orą. 🙂  Bjauriausias. Gal ne tiek bjauriausias, kiek mane labiausiai trikdantis – tai kraujo kvapas. Bjauru vėmalai, svetimos išmatos, supuvusi žuvis – bet tai tiesiog atliekų, nešvaros, gedimo kvapai, jie mane ne taip stipriai veikia. Ir tik dabar sugalvojau – gal bijau kraujo ne todėl kad bijau kraujo, o todėl kad tas kvapas mane taip keistai veikia?.. Reikės pamąstyti.

10. Įvardinkite savo blogiausią savybę (-es)? Tinginė atidėliotoja. Nervinuosi, bet svarbius dalykus dažnai tempiu iki paskutinės minutės ir dar ilgiau, o tada puolu, skubu, nespėju, bet padarau, kai jau prisiverčiu…

11. Kokia muzika, atlikėjas (-a), grupė labiausiai patinka?  Su muzika prastai… Visiškas analfabetas esu šitoj srity. Ką nors išgirdusi, galiu pasakyt kad patinka ar ne. Klausą turiu, kai nusidainuoja girdžiu, bet muzika ne stiprioji mano dalis. Nefiksuoju atmintyje nei dainų atlikėjų vardų, nei pavadinimų. Va išgirdau parduotuvėje Freddie Mercury – galiu pasakyt, kad patinka. Ir net vardą žinau. 🙂 Enrique Iglesias “Bailando” irgi patinka. Daug kas patinka. 🙂

Parašykite komentarą

Senos tradicijos “Old Brown Windsor” muilas

WP_20141206_003

Muilas prieš perlydymą

Dar nesupjaustytas – tebeguli šiltai formoje orkaitėj. Priimu užsakymus. 😉 Antro tokio nebebus. Be galo daug darbo reikia įdėti. Dvi dienas su šituo muilu šokau kadrilius. Anksčiau muilai būdavo gaminami smulkinant, lydant ir maišant kelių rūšių muilą. Šį etapą leidau sau praleisti… Negaminau atskirai taukų muilo, alyvuogių muilo, kanifolijos muilo, palmių – viską sudėjau į vieną. Bet sąžiningai perlydžiau. Nuo tarkavimo ir maišymo rankos pūslėtos…

Šiomis dienomis pagal tradicinį receptą šis muilas, kiek bandžiau ieškoti, nebegaminamas. Rankų darbo muilo gamintojai visame pasaulyje tebenaudoja tokio stiliaus eterinių aliejų mišinį savo kūriniams aromatizuoti, padažo rudai ir vadina Brown Windsor muilu. Man regis, nelabai jie tą senąjį muilą kuo primena… Ir gamina dažniausiai iš įvairių augalinių aliejų. Aš pasistengiau, kad kaip  prieš kelis šimtus metų, muilo pagrindą sudarytų jautienos ir kiaulienos taukai, alyvuogių, palmių ir kokosų aliejai. Muilas gavosi labai kremiškas ir švelnus. Kaip ir rašo senose knygose – beveik neutralus.  Ieškodama, iš ko gi virdavo muilą, aptikau maždaug  tokį pasakymą: muilo gamybai naudoti taip gerai išvalyti taukai, kad net maistui tinka! Ten pat buvo nuorodos į receptus, kaip rafinuoti augalinius aliejus, kad tiktų muilo gamybai. Kaip  įdomiai mainosi pasaulis, tiesa? 😉

Plačiausiai, be savo knygų, šį muilą su nuostabiomis senovinėmis etiketėmis radau aprašytą šiame bloge :  http://chasworthfarm.blogspot.com/2014/02/this-old-house-brown-soap-and-diet.html

Ar reikia geresnės reklamos – panašiu (ne, man tikrai nesigavo taip pat; nežinau tikslios senosios receptūros, bet rastas aliejų proporcijas stengiausi išlaikyti)  muilu naudojosi Jų didenybės

Perlydytas muilas

Perlydytas muilas

karališkieji asmenys. 1770 metais įkurta Yardley of London yra viena pirmųjų kosmetikos gamybos įmonių. Stipraus, charakteringo kvapo muilą mėgo karalienė Viktorija ir gausiai kvepalus naudojęs Napoleonas.  🙂 Pirmą kartą Brown Windsor muilas buvo pristatytas kaip Yardley naujas  gaminys 1851 metų Didžiojoje parodoje Crystal Palace paviljone. Paskui kelis šimtus metų, maždaug iki 1930,  buvo plačiausiai naudojamas muilas pasaulyje. Sakydavo, kad Jungtinėse Amerikos valstijose kiekviena šeimininkė savo namuose turėjo gabalėlį Old Brown Windsor. 🙂

Pagal seną receptą sumaišiau prieskoninį muilo kvapą iš cinamonų, gvazdikėlių, kedrų, levandų, rozmarinų, kmynų ir truputėlio benzoino. Kvapas išsilaikys gerai, nes buvo įmaišytas į pilnai saponifikuotus riebalus.  Rusvą spalvą suteikė melasos cukraus sirupas. Dabar lauksiu, kad muilas atvėstų, sukietėtų ir pjaustysiu. 🙂 Jis nebus gražus. Bet labai kvapnus, šilkinės tekstūros ir alsuojantis didinga istorija.

Noriu rytoj pakartoti… paprasčiau. Be perlydymo. Viena iš priežasčių, kodėl perlydydavo, ir net po kelis kartus, seniau – tai tiesiog nebuvo tada tokie švarūs riebalai, ir šarmas ne toks išgrynintas būdavo. Rašo, kad kuo daugiau kartų perlydytas, tuo geresnis, švelnesnis muilas būna. Tai ir stengiausi… Nebenoriu perlydyti ne vien kad sunku ir ilgai trunka sutarkuoti. Paskui, bemaišant, muilas prisigaudo oro, tirpinimui tenka pripilt nemažai vandens. Gali negražiai džiūti. Neturiu įrangos, kad galėčiau paskui muilą supresuoti. O juk taip darydavo, ir dabar tebedaro – smulkina kelis kartus, paskui spaudžia, voluoja, presuoja. Rankomis to neįmanoma padaryti. Dar autentiškumui reikėtų kad būtų tamsesnės spalvos. Teks pasidaryti karamelizuoto cukraus sirupo ir pabandyti rudint su juo. Gamindavo ir White Windsor – šiek tiek kitaip kvėpintą baltą muilą. Gal ir tokio dar norėsiu. Į švelnių klasikinių muilų kolekciją.

Naudota literatūra:

W. A. Poucher “Perfumes, cosmetics and soaps”

G. W. Septimus Piesse. The art of perfumery

H. Doussauce. A practical guide for the perfumer: being a new treatise on perfumery the most favorable to beauty without being injurous to the health  ( …koks šiuolaikiškai aktualus pavadinimas… 🙂 ). London, Trubner and Co, 1868

Muilo tarkių puodas

Muilo tarkių puodas

 

Parašykite komentarą

Kalėdų stebuklai. Kinkanų valgymas

      WP_20141203_007 Ilgai besislėpusi už kompiuterio ekrano, už savo kremų, muilų ir ištisos armijos ant galvos nuo lentynų krentančių buteliukų – šiandien kur kas labiau išlendu į viešumą.  Ta proga trims žmonėms, savo feisbuko profilyje pasidalinusiems nuoroda į mano Ramparfumos puslapį ir paspaudusiems kad puslapis “patinka”, dovanosiu po išsirinktą mano darytą stebuklingą muiliuką iš improvizuoto Kalėdų vainiko. Su nuoširdžiausiai įdėta širdimi. 🙂 Nugalėtojai burtų keliu bus išrinkti gruodžio 7 dienos vakarą. 🙂 … Spausk “dalintis” ir “patinka”, t-skant…

O čia Kalėdų stebuklas ir dovana man. Šiandien “Valstiečių laikraštyje” paskelbtas ilgiausias straipsnis, skirtas mane aprašyti: “Kvapus reikia uosti ne nosimi, o širdimi“. Išties keista, kad šį kartą ne aš kažką aprašinėju…

              Tiems, kurie su malonumu skaito mano patirtus kvapnius išgyvenimus, šiandien dovanoju naują pasakojimą 🙂

              Kinkanų valgymas

Seniai žinau, kad mėgstu šį egzotišką vaisių. Kinkanas lotyniškai Fortunella, angliškai kumquat. Man patinka pajusti burnoje aštroką iš žievelės ištrykštančio, citrusiško eterinio aliejaus skonį, saldžiai rūgštų minkštimą, gurmaniškai trakštelintį, lyg koks grūdų priedas, neskrudinto migdolo aromato kauliuką. Tik retai tenka šviežiais kinkanais pasmaguriauti…

Pirkdavau ir valgydavau džiovintus. Paskui ilgą laiką nemačiau parduotuvėje. Na, o jau kai radau, čiupau. 🙂 Valgiau ir mėgavausi važiuodama į Vilnių. Tas šimtas kilometrų – pakankamas laiko tarpas visa ko prisigalvoti. Kadangi dabar vėl įnikau į kvapus, galvojau, žinia, apie juos.

Kramtydama apstulbau. Taigi čia gatavi, tobuli, gamtos sudėti kvepalai! Kodėl niekada anksčiau to nesupratau!? Visa nuostabiai darni “piramidė”. Cukruotas, saldus vaisius, turintis savyje visas kvapo gaidas. Gaiviai karstelėjusius citrusus viršutinėje, migdolus,  medienas ir nerolį širdyje… Ir saldi ambrinė cukruotų vaisių bazė. Noriu tokių kvepalų.

Štai taip – kartais negali žinoti, kur, kada ir kaip į galvą ateis įdomi mintis. Negali žinoti, kas įkvėps. Kasdieniškas, buitiškas potyris ar sukrečianti patirtis. Ir kasdienybėje slypi tiek daug gražių dalykų. 🙂