Pelynų hidrolatas, pagardintas keliomis mintimis apie vandenį

Išties jis, pelynų hidrolatas, visai gardus – ne tokia kartybė kaip arbata ar tinktūra. Arbatinį šaukštelį atskiedusi vandeniu,  kas rytą išgeriu puodelį  kvapnaus, skanaus ir sveiko gėrimo.  Dauguma puikiai žino apie virškinimą gerinantį, tulžies išsiskyrimą skatinantį,  kirmėles varantį pelyno poveikį.  Mąstydama apie tai, kad vanduo ne tik kaupia ir perneša veikliąsias augalo medžiagas, bet kartu  kaupia bei perduoda informaciją hologramos principu, tikiu kad tiek nedaug išties gali labai daug nuveikti  sveikatos labui. Pelyno veikliosios medžiagos stabilizuoja organizmo imunines reakcijas, veikia baktericidiškai, kaip priešgrybelinis, kardiotoninis preparatas. Odos sveikatinimui pelynai taip pat tinkami – jais gydomi alerginiai, virusiniai odos susirgimai, pūliniai. Šviežios žolės kompresiais galima pagelbėti esant sumušimams, sutrenkimams. Pelynas gali veikti ir tonizuojančiai, ir raminančiai.  Tereikia rasti tinkamą naudojimo būdą ir kiekį.

Man taip patinka kartusis kietis, dažnai vadinamas pelynu, kad negaliu apsakyti.  Skaičiau apie jį daugybę straipsnių. Pabandysiu kiek galima trumpiau papasakoti, ir jau nujaučiu, kad viskas skambės taip, tarsi pelynas būtų universalus vaistas nuo visų ligų. Skubu nuvilti – tokio nėra, ir pelynas, nors stebuklingų galių žolė, taip pat ne viešpats visagalis. Naudokite jo gydomąsias savybes atsakingai; saikingai, pagarbiai, atsargiai, su meile augalui ir kūnui. 🙂 Tarp Lietuvos gyventojų viena iš dažniausių alerginių reakcijų yra alergija pelynų žiedadulkėms. Įdomu būtų panagrinėti, ar žiedadulkėms jautrūs asmenys taip pat reaguoja ir į šio augalo hidrolatą. “Lietuviai jautriausi pelynams ir lazdynams“. Vienas iš mano pažįstamų, alergiškas pelynams, gavo hidrolato buteliuką. Negali naudoti, pelynų vanduo taip patsukėlė stiprią alerginę reakciją. Jei kieno kito organizmas hidrolatą priimtų draugiškai (iš patirties žinau, kad neretai kokiam nors augalui alergiški žmonės jo hidrolatui nejautrūs)- tai šitoks patogus, kvapnus vanduo gali būti lyg imunoterapijos alternatyva, leidžianti kūnui švelniai susidraugauti su “priešu“.  Manau, kad ilgesnį laiką drėkindamas veidą hidrolatu, nuolat gaudamas augalo informacinį “paketą“ ant odos, akių, ar net išgerdamas su vandeniu – organizmas liautųsi reaguoti perdėtai jautriai. Tokią “imunoterapiją“ teisingiausia būtų bandyti vėlyvą rudenį, kai organizmo nebeatakuoja dažniausiai problemas keliančios žiedadulkės. Pasitikrinti savo reakcijas taikant pačias mažiausiais dozes – lašiuką hidrolato po liežuviu. Jei viskas gerai, kitą dieną du lašiukus. Ir taip toliau, tokiame stiliuje. 🙂 Švelniai, dėmesingai, atsargiai. Aš pati ko gero irgi buvau alergiška pelynams. Buvau, nes dabar man jie nebekelia sunkumų. Prisipjovusi didžiausią dėžę žydinčios, žiedadulkių debesis skleidžiančios žolės vežiau ją automobilio salone. Vos atsisėdus į mašiną, nusičiaudėjau, akys paašarojo – juk dulkių koncentracija tapo kur kas didesnė nei atvirame ore. Tada pasakiau sau: viskas gerai, nuostabūs tie pelynai, taip skaniai ir svaiginančiai kvepia, aš gi juos myliu! Akys neužtino, ašaros išdžiūvo. Turiu pridurti, kad prieš keletą metų rankinėje nuolat nešiodavausi priešalerginius lašus akims, o vasarą dažnai turėdavau gerti antihistamininius vaistus, buvau jautri pavasarį žydintiems medžiams, varpiniams augalams, tik dėl pelyno konkrečiai nebeatsimenu, ką testas rodė. 🙂

Mitais ir legendomis apipintas pelynas nepelnytai užmirštas ir retai vartojamas. Seniau pelyno šakelę užkasdavo po statomo namo kampu, kad gyventojai nesirgtų. Pelyną smilkydavo, gindami namus nuo ligų ir nelaimių. Pelynu buvo gardinamas populiarus alkoholinis gėrimas absentas, užtraukęs augalui smarkiai perdėtą, išsigalvotą narkotinę priklausomybę sukeliančio poveikio nešlovę. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad tai tebuvo fikcija, nors tuo metu alkoholizmas ir “absintizmas“ buvo laikomi dviem skirtingomis priklausomybėmis. Absinthism: a fictitious 19th century syndrome with present impact.

Pastaraisiais metais mokslininkai nustatė neuroapsauginį pelynų poveikį smegenims. “Neuroprotective effect of Artemisia absinthium L. on focal ischemia and reperfusion-induced cerebral injury“.

Laudies medicinose, senųjų gydymo korifėjų pelynas įvairiems susirgimams gydyti vartojamas tūkstantmečius. Avicena naudojo pelyną apetitui žadinti. Kariai žinojo apie pelyno miltelių baktericidinį poveikį ir barstydavo juos ant žaizdų, pagreitindami gijimą. Ilgą laiką buvo naudojamas ir kaip antidepresantas. Problemos, žinoma,  gali kilti perdozavus arba, kaip minėjau, alergiškiems žmonėms, taip pat netinka nėščiosioms.  Pelynuose gali būti (bet ne visur augančiuose yra) kenksmingu laikomo ketono tujono. Kartų skonį suteikia absintinas, anabsintinas.

Pelynų preparatai turi bendrai organizmą tonizuojantį, stimuliuojantį poveikį, didina atsparumą infekcijoms, ypač gripo, kartu padeda greičiau atsigauti po persirgtos ligos. Tikrai įspūdingą tonizuojantį poveikį patyriau savo kailiu. Tomis dienomis, kai distiliavau kartųjį kietį, daug dirbau ir mažai temiegojau, bet jaučiausi puikiai. Energinga, gerai nusiteikusi,  pakylėta ir pakerėta pelyno galių. Užteko  visuose namuose pasklidusio intensyvaus, man tokio mielo kvapo poveikio. Pasikabinkite pelynų šakelių ryšelį virtuvėje ar vonioje – kai trūksta jėgų, jaučiatės apatiški, nuolat pavargę. Arba gerkite arbatą, tinktūrą ar nekartų hidrolatą. Ko gero, hidrolatas puikiai galėtų tikti apetitą praradusiems vaikams.

Mane tiesiog pavergė pelyno hidrolato kvapas. Mėgstu tokius sodrius, intensyvius, karčiai saldžius, žolėm ir mediena dvelkiančius kvapus. Dar nuostabesnis pelyno hidrolatas ant odos. Labai švelnus, nerūgštus, pH virš 6. Neįkainojamas išskirtinumas – savaime riebus (panašus gavosi geltonųjų pušų hidrolatas), tad ypač tinka sausai, jautriai odai. Po jo ne tik kad netraukia veido odos; vasarą beveik galima ir be kremo apseiti. Hidrolatas, lyg pelyno žiedai, švelniai gelsvas. Išlašėjo ir nemažai ryškiai žalio eterinio aliejaus – jo poveikis artimas ramunėlėms, nes karčiųjų kiečių eterinio aliejaus sudėtyje taip pat yra chamazulenų. Nenuostabu, kad pelynai gydo odą ir žaizdas. Savo spalva, kvapu ir skoniu hidrolatas  priminė gerai atskiestą medetkų CO2 ekstraktą. Neturiu galimybės ištirti, bet panašu, kad hidrolate yra nemažai ištirpusių karotenoidų. Puikiai tiks ir įvairios probleminės odos priežiūrai – tiek spuoguotos, tiek dermatitų, egzemų kamuojamos, taip pat ir intymiai higienai, burnai skalauti, nes efektyviai naikina Candida albicans grybelį. Tyrimo su pelėmis metu buvo nustatytas striprus pelynų veiksmingumas prieš auksinį stafilokoką. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24293717  Taigi, seniai liaudies žinoti šio augalo efektai mokslo patvirtinami.

Medicininiuose tyrimuose gydančiomis savybėmis pelynas aplenkė net kalninę arniką ir stipriau veikė kaip antioksidantas. Tokios pelyno savybės ypač pravarčios vystančiai, senstančiai, glembančiai odai tonizuoti ir prižiūrėti, aplinkos sukeltam oksidaciniam stresui mažinti. Ar begali būti geresnė kombinacija? “Evaluation of…“

Taip pat tyrinėjamas nuskausminantis ir priešuždegiminis geriamojo pelynų ekstrakto poveikis. http://www.academicjournals.org/article/article1381922963_Taherkhani%20et%20al.pdf

Dar nuostabiau, pelyno ekstraktas “in vitro“ tyrime sunaikino krūties vėžio ląsteles, mažai pakenkdamas sveikosioms. “Artemisia absintthium (AA): A novel potential complementary and alternative medicine for breast cancer“.   Tai dar viena priežastis pagerti hidrolato.

Manoma, kad seksviterpenas artemisinas yra atsakingas už gydantį pelynų poveikį ypač sausai odai, egzemai, psoriazei. US patentas. Tad šis hidrolatas mūsų šeimoje dabar geriamas ir purškiamas ant žvynelinės pažeistos odos prieš tepant kremą.

Pelynai ne tik skatina tulžies išsiskyrimą, bet ir padeda organizmui apsivalyti nuo sunkiųjų metalų, veikia kaip hepaprotektorius. Tyrimas apie pelyno poveikį mažinant apsinuodijimo švinu sukeltą kepenų pažeidimą “Role of wormwood (Artemisia absinthium) extract on oxidative stress irt ameliotžrating lead induced haematotoxicity“.

Lietuvių kalba radau mokslinį darbą apie pelyno miltelių kapsuliavimą, ten yra plačiai aprašytos šio augalo kaupiamos veikliosios medžiagos, kurios kinta priklausomai nuo augimo regiono. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, vyrauja oksiduoti seksviterpenai. V. Gasparavičiūtė “KAPSULIŲ SU AUGALINE ŽALIAVA TECHNOLOGIJOS MODELIAVIMAS IR BIOFARMACINIAI TYRIMAI“.

Apie įvairius kiečių šeimos augalus:  “The Artemisia L. Genus: A Review of Bioactive Essential Oils“

Irane augančių Artemisia absinthium eterinio aliejaus sudėtis.

Apie pelyną, gydomąjį poveikį Artemisia absinthium, Sauthern Cross University

Pelynų eterinio aliejaus sluoksnelis virš hidrolato

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21999109

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0378874110002618

“Wormwood (Artemisia absinthiu) supresses tumour necrosis factos alpha and accelerates healing in  patients with Crohn“s disease – A controles clinical trial“.

Na va – regis, susidėjau visas svarbias ir įdomias nuorodas. Pati jas dar ne kartą atsiversiu ir skaitysiu. Pelynas – jėga, patikėkit, labai nuoširdžiai sakau. 🙂 Esu be galo dėkinga Nalšios žemės šeimininkei už padovanotą galimybę prisirinkti šito gamtos turto. Kai pjoviau pelyno šakas, tūkstančiai mažų žiedelių lyg gyvomis akimis žvelgė. Taip gaila buvo niokoti. Jaučiausi tarsi gyvam sutvėrimui pjaudama rankas… Tiesiog širdis verkė ir neleido visų paimti. Kai pagaminau ir išbandžiau pirmą hidrolato partiją, ir dar dosnios draugės paskatinta – važiavau toliausią kelią dar kartą. Kad ir kaip gailėdama,  kartu supratau, kad netrukus atiduos savo galybę žemei augalas, nužydės, supus, o aš noriu duoti žmonėms.

Turbūt gana. Visada galima parašyti pratęsimą ar papildyti, paredaguoti, nes apie pelyną gerų žodžių niekuomet nebus per daug. 😉 Gali save dabar vadinti pelynofane.

Geltonųjų pušų kvapnusis vanduo

  Ir vėl įsimylėjau. 🙂  Taip, pasakosiu apie hidrolatą, bet šis toks puikus, kad ieškau kuo gražesnio pavadinimo.  Lietuvoje gana reta, auginama parkuose ir sodybose kaip dekoratyvus augalas, mano geltonoji pušis (Pinus ponderosa) tapo dar vienu augalų pasaulio brangakmeniu, savo kvapnumu parbloškusiu į nokautą. 🙂 Nuo pat pirmo tyro lašo iki paskutinio pliūpsniuko – visas hidrolatas be galo kvapnus ir gražus. Tyras ir kartu riebus, turtingas eteriniu aliejumi ir kartu švelnus. Karštesniu metu nugenėta, pušelė dar daugiau savo syvų būtų atidavusi, bet ir dabar pakanka.

 Pirmas kartas mano hidrolatų gaminimo istorijoje, kai tą patį augalą štai ir dabar distiliuoju jau antrą partiją. Be galo be krašto patiko, tai neplovusi alembiko tik pakeičiau žaliavą, užpyliau šviežiu vandenėliu ir vėl garinu. Kvapas lyg ne pušų. Spyglius, be abejo, galima jame atrasti, tačiau kur kas ryškiau kvepia ant senoviškos kaimo krosnies džiovintais obuoliukais, dar šiek tiek – sakingais, saldžiais kinkanais. Mmmm, ir skonis puikus – lyg lašeliu medaus pagardinto citrinų vandens. Išlašinusi kiek planavau, matuoju šio gyvojo vandens pH: apie 4,01 – rūgštokas hidrolatas, tačiau skonio receptoriais rūgštumo nejuntu.

  Šių Šiaurės Amerikos žemyne natūraliai augančių pušų produktais vietiniai gyventojai gydydavo įvairiausias odos problemas: žaizdas,  įpjovimus, nudegimus. Vertino dėl puikaus atpalaiduojančio, gydančio poveikio kvėpavimo takams, naudodavo mažinti temperatūrai, peršalus, sergant gripu, ir t.t.. Jaunų šakelių žievė netgi buvo naudojama kaip maisto produktas. Spygliai turtingi vitaminu C ir natūraliais sacharidais – iš čia toks skanus, apetitą žadinantis vaisiškas kvapas. Džiovintų pumpurų infuzijomis buvo plaunamos akys.  Skatina gleivių išsiskyrimą, gerina atsikosėjimą ir veikia kaip diuretikas.  Pinus ponderosa . Mažina skausmą, taigi taip pat buvo naudojama tepaluose reumatiniams skausmams gydyti, galvos odai – plaukų slinkimui mažinti:  http://ucanr.edu/sites/forestry/http___ucanrorg_sites_forestry_California_forests_Tree_Identification_/Ponderosa_Pine_Pinus_ponderosa/

 Šiuolaikiniais tyrimais patvirtintas ypač geras priešgrybelinis geltonųjų pušų eterinio aliejaus poveikis: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12132688

Išskaičiau ir gerą naujieną – vitaminas C gana atsparus kaitinimui, todėl tikėtina, kad nemaža jo dalis iš pušų ūgliukų saugiai sulašės į hidrolatą. 🙂

Kam naudosiu hidrolatą? Nagi viskam: kaip antiseptiką ir burnos gaiviklį, o vasarą kojoms – vėsins, dezodoruos, apsaugos nuo grybelio; bus nuostabiai kvapnus drėkiklis, dezodorantas ir vertinga kremų dalis, ir tik jei dar liks – tada gal net į muilą dėsiu. Gersiu, virsiu, purkšiuosi. 🙂  Šiandien vietoj to, kad ilsėčiaus, praėjusią naktį iki paryčių nuo šitos grožybės saldumo apsvaigusi vėl tą patį darau… Na, koks dabar mėnulis? 😉

 

 

Siauralapių gauromečių žiedynų ir aviečių lapų hidrolatai. Įvairūs pastebėjimai

Šiemet norėjau fermentuoti gauromečius arbatai (Epilobium angustifolium). Labai patiko skonis, kai pasitaikė proga paragauti puikios kokybės  rankų darbo Nalšios arbatos. Tačiau kai kita aistringa distiliuotoja pasidalino patirtimi apie gėlėmis kvepiantį rausvažiedį eksperimentą alembike – ir man parūpo išdistiliuoti. Tuo labiau, kad arbatai žiedai nerenkami. Gauromečio arbata, Rusijoje vadinta Ivan Chai arba Kapor chai, daugeliui puikiai žinoma, kaip ir gydomosios augalo savybės. Tačiau hidrolatai, nors ir gaminami, nėra išsamiai tyrinėti. Manoma, kad dėl daugybės polifenolių gali puikiai veikti kaip odą nuo žalojančių UV spindulių apsaugantis produktas, taigi ypač tinka vasarai prieš ir po buvimo saulėje. Išbandysiu. 🙂 Tik aš čia blogas laboratorinis triušis,  nebijau saulutės, draugauju su ja. Kadangi fizinių filtrų hidrolate nėra, galbūt kažkas jame veikia lyg cheminiai filtrai. Tačiau kol nepatvirtinta tyrimais – bandykite atsargiai, ypač jei oda linkusi skaudžiai raudonai degti. Šiandien juo puškiau veidą – išties maloniai drėkina. Švelnus, netraukia odos, nedirgina.

Taigi labai labai lėtai, be galo tausodama, lašinu gauromečių vandenį. Bus rūgštokas. Štai jau trečias mėginys taurelėje. Visi to paties distiliavimo, tik surinkti skirtingu metu: pirmųjų lašų, po litro maždaug už trijų valandų, po 2,5 litro (pramiegojau…). Kaskart stulbina skirtingi kvapai. Galutinis produktas – silpno, švelniai rūgštaus, subtiliai gėliško kvapo, balzganas, su plika akim matomomis drumzlelėmis, pH apie 4,01. Santykis 1 litrui hidrolato apie 1,1 kg žiedynų. Gėlėmis kvepia labai silpnai, labiau primena trečią kartą užplikytą arbatą senų laikų valgykloje.

Dėl drumzlių. Hidrolate gali būti susikristalizavusių medžiagų. Be tyrimų negaliu pasakyti, kas ten plaukioja gauromečio vandenyje. Ann Harman yra pastebėjusi, kad neretai drumzlėmis iškrinta mentolis, eudesmolis.  Šviežiame, tinkamai pagamintame hidrolate neturi būti nei pelėsių, nei kitos mikrobiologinės taršos.

Savo pastebėjimus parašysiu po kurio laiko, panaudojusi ir ištyrusi savo “laboratorija“ – oda, nosimi bei liežuviu. 🙂

Nuorodose – trumpai apie Amerikos distiliuotojų gauromečių hidrolatą, o paskutinėje plati informacija apie patį augalą, gydomąsias savybes, atliktus tyrimus.

• http://americanwildernessbotanicals.com/products/fire-weed-epilobium-angustifolium-subspecies-angustifolium-1
• http://alkeemialabor.ee/wp-content/uploads/2015/07/P%C3%B5drakanepi-h%C3%BCdrosool-EST_ENG.pdf
• http://www.selfhealdistributing.com/pdf/sundew-moonwort-volume-1-sample-fireweed.pdf

                              ********************************************************************************************************************

Aviečių lapai nustebino savo kvapu. Ko tikėtumėtės, kimšdami į alembiką? Laukiau vaisiško, žalio aromato, tuo labiau kad turiu aviečių lapų absoliuto ir maniausi žinanti, kuo kvepia lapų produktas. Kai puodas pakankamai įkaito ir jau priartėjo prie virimo, pasklido visiškai netikėtas krapų sėklas primenantis kvapas. Va tai tau – avietės, o kvepia lyg šviežiai raugti agurkėliai su vyšnių lapais…   Šis dar tebelaša, taigi įrašą baigsiu vėliau arba rytoj.  Po maždaug trijų valandų lašėjimo pradėjo skilsti silpnas aviečių uogienės dvelksmas.

Vis dar nesu tikra, kaip distiliuoti yra geriau: tiesiog  lėtai ar labai lėtai. 🙂 Vis trūksta laiko, o reikėtų tuo pačiu metu surinkti žolelių ir pabandyti, koks galutinis rezultatas būtų sulašinus litrą ne per keletą valandų, o maždaug per valandą-pusantros, ar greičiau. Minėtoji A. Harman savo 40 litrų alembiku hidrolatą išgauna per 2-3 valandas, o kai kaičia 150 litrų talpą – per 4-5 valandas. Aš šį kartą gauromečių 3 litrus su 10 litrų alembiku varvinau beveik 12 valandų. Ar nuo to tikrai geresnis rezultatas? Kvapas intensyviausias buvo pirmas valandas.

Kad jau rašau, tai reikia pasidalinti įspūdžiais ilgėliau panaudojus rugiagėlių hidrolatą. Nemėgstu mėgdžioti ir nusirašinėti: remiuosi autoritetais, bet tikrinu savo kailiu. Taigi rugiagėlės man ėmė dirginti lepią veido odą.  Nuraminau pasigaminusi raminančio-drėkinančio serumo su krūva priedų, bijūnų ir ramunėlių hidrolatais. Bijūnų vanduo nepaprastai patinka. Užburia savo rožišku aromatu, tausoja odą idealiu 5,5 pH, ramina ir drėkina. Lazdynų šakelių, nors ir rūgštus, taip pat kol kas tinka. O rugiagėlės palieka lyg “kandimo“ jausmą. Dar po kelių dienų vėl pabandysiu, kad įsitikinčiau, ar tikrai jos kalčiausios.

Apie rugiagėlių hidrolatą

Tai pirmieji asmeniniai įspūdžiai ir rastos informacijos santrauka. Rugiagėlė, lotyniškai Centaurea cyanus, nuo seno žinomas dekoratyvus vaistinis vienmetis arba dvimetis augalas.

Hidrolatą gaminau santykiu 1:1. Distiliavau šviežiai surinktus žiedus. Gaminys švelniai balkšvos spalvos, galutinis pH apie 3,8. Pirmųjų lašų buvo apie 6,82. Pradžioje buvo juntamas aštrokas terpeniškas aromatas, paragavus aitrus tarsi apelsino žievelės skonis, tik be citrusiškumo. Viso gauto hidrolato kvapas šiek tiek rūgštus. Atskiedus vandeniu maždaug 1:3 tampa švelniai salsvo skonio su gėlišku poskoniu gilumoje. Puiki atgaiva vasarai!

Pabaigusi lašinti kiek planavau, dar šiek tiek surinkau – panaudosiu platesniam analizavimui. Įdomu, kad dar toliau distiliuojat kvape rūgštumo nebeliko. Dabar lyginu, uostau, ragauju tris “frakcijas“: pradžios, viso hidrolato ir “uodegos“(pH 2,87). Pradžia, paėjus kelioms paroms, sušvelnėjo, išgražėjo ir tapo kur kas labiau gėliška kvapo prasme.

Kasdien bandau jį ant veido vietoj įprasto toniko. Nuostabus poveikis odai: švelniai drėkina ir ramina, sutraukia kapiliarus, skaistina, lygina odos spalvą.  Vienas iš žaviausių kada nors bandytų hidroliatų. Hidrolatu sudrėkintą kompresą uždejusi ant sumušimo, išvengiau mėlynės. Įdomiausia, kad turėtas parsisiųstas rugiagėlių vanduo absoliučiai nepatiko – nejaučiau nei kvapo, nei poveikio. Kartą pabandžiusi, daugiau nebepirkau. 🙂

Aromaterapinėje literatūroje  rugiagėlių hidrolatas pristatomas kaip vienas iš nedaugelio, tinkamų lašinti tiesiai į akis ir naudoti vietoj dirbtinių ašarų. Suzanne Catty knygoje “Hydrosols. The next aromatherapy“ rašo, kad turi fitohormonų ir todėl vengtinas pirmo nėštumo trimestro metu. Ann Harmam knygoje “Harvest to hydrosol“ rasta cheminė hidrolato analizė leidžia geriau suvokti jo poveikio esmę: labai mažas vandenyje ištirpusių, tačiau veiklių, stiprių medžiagų kiekis daro jį tokiu švelniu ir drauge veiksmingu. Rugiagėlių hidrolate A. Harman aptiko vos 0,0013% aliejaus. Daugausiai yra bisabololio darinių ir eugenolio – stipraus antimikrobinio, priešgrybelinio, priešuždegiminio elemento.

Kosmetikoje rugiagėlių vanduo naudojamas kremuose, losjonuose ir visur, kur reikia raminti, gydyti sudirgimus: tinka esant egzemoms, dermatitams, nubrozdinimams; traiškanojančioms akims ir įvairiems kitiems akių uždegimams, sudirgimams raminti. Tinka esant akių nuovargiui, miežiui. Spuoguotai odai, išsiplėtusioms poroms mažinti. Pasižymi odą stangrinančiomis savybėmis. Manoma, kad lygina, atpalaiduoja raukšleles aplink akis (“žąsų kojeles“). Žiedų preparatais gali būti stiprinami plaukai, mažinamas slinkimas. Mažina karščiavimą ir skausmą.

Manau, kad dėl sutraukiamojo, šlapimo išsiskyrimą gerinančio poveikio rugiagėlių vanduo gali būti vertinga priemonių celiulito mažinimui dalis. Rekomenduočiau išbandyti varginamiems šienligės – jei žmogus nėra alergiškas astriniams, rugiagėlių hidrolato dulksna gali raminti ašarojančias akis, o purškiama į nosį mažins paburkimą ir uždegimą. Negaliu to išbandyti ant savęs: jau kelatą metų nebejaučiu jokių šienligės keliamų problemų. O buvo laikas, kai buteliuką vaistų nuolat nešiodavausi rankinėje.

Moksliniais tyrimais yra nustatytas rugiagėlių graižų antiuždegiminis ir imunomoduliuojantis poveikis.

Pridursiu, kad rugiagėlių preparatai netinka asmenims, alergiškiems astrinių šeimos augalams. Nesu tikra dėl fitohormonų, bet nėščiosioms nevartotini, o visiems kitiems naudotini atsargiai dar ir dėl stiprių veikliųjų cianido darinių.

*****

Vaistinei žaliavai naudojami mėlyni rugiagėlių žiedai turi karčiųjų širdį veikiančių glikozidų centaurino, cianino, antocianų cianidino ir pelargonino diglikozidų, kumarino (cikorino), flavanoidų, gleivių, rūgščių, mineralinių medžiagų kalio, kalcio, seleno, vario, cinko ir kt.

Rugiagėlių preparatai pasižymi šlapimą ir tulžį varančiu, stimuliuojamuoju, prakaitavimą skatinančiu poveikiu. Slopina lygiųjų vidaus organų spazmus, gerina virškinimą, žadina apetitą. Efektyviai šalina inkstų ir širdies ligų sukeltus patinimus.

Rusijoje buvo tyrinėtas nestiprus rugiagėlių tinktūros kraujospūdį mažinantis ir širdies ritmą reguliuojantis efektas, tačiau noriu pažymėti, kad tie tyrimai buvo atlikti su pelėmis.  Tradiciškai Rusijoje rekomenduodavo išsekusiems, ilgai sergantiems, apetitą praradusiems ligoniams, ypač sergant inkstų ir šlapimo takų, tulžies latakų ligomis. Liaudies medicinoje rugiagėlės naudotos ir obstrukciniams bronchitams gydyti kaip atsikosėjimą gerinantis ir priešuždegiminis vaistas.

Dažniausiai naudojamos įvairiuose arbatų mišiniuose. Keletas džiovintų mėlynų žiedlapių papuoš bet kokią arbatėlės žaliavą.

 

Literatūra:

1. Suzanne Catty “Hydrosols. The next aromatherapy“
2. Ann Harmas “Harvest to hydrosol“
3. S. M. Kalasauskienė “Vaistiniai augalai gydymui, kosmetikai, kulinarijai“
4. Cовременная фитотерапия, София, 1988. Под редакцией проф. Becelina Петкова
5. http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0378874199001129
6. http://phytomorphology.org/PDF/MP4/04065068.pdf
7. Apie rugiagėlės giminaitę, astrinių šeimos Centaurea aynetensis: http://www.academicjournals.org/article/article1380375961_Talhouk%20et%20al.pdf 
   

Rugiagėlės hidrolatui

 Šiandien puiki diena – grįžau iš sėkmingos medžioklės. Kokia medžioklė be kraujo? Taigi, kraujo buvo – uodai kapojo be jokio sąžinės graužimo. Neklausė, ragana aš ar dar kas. Bandžiau gintis, bet paskui nusprendžiau: vardan tos Lietuvos! Uodai tai lietuviški, jie nabagai irgi valgyt nori…   

Maniau, kad tiek mėlynų žiedelių surinkti neįmanoma.  O paskui negalėjau liautis ir parsivežiau daugiau nei du kilogramus žiedų, valiooo!  Protas supratanta, kad visų nesurinksiu – nė nereikia tiek. Bet traukia lyg magnetas. Dėkoju bitelėms, kad žiedus lankydamos manęs nė viena neįgėlė. Taigi, šiandien bus išsvajoto rugiagėlių hidrolato gaminimo diena. Praėjusiais metais melsvaakių gražuolių ieškodama apvažiavau apylinkes, bet niekur gausiai augant neaptikau. Šiemet labiau pasisekė. Rašau, nuostabiais vaizdais norėdama pasidalinti. 🙂

Apie patį hidrolarą papasakosiu vėliau, kai bus pagamintas. Jau žinau kad bus už puikų puikesnis – rinkau grojant dangiškam orkestrui: čirenant vieversėliams solo partiją atliko pempė, dūzgė bitelės ir tyliai zyzė pasalūnai uodai. Tikra užburtų rugiagėlių sonata.

Neaprašytas, neapkalbėtas dar ir nuostabusis bijūnų hidrolatas. Vasarą dienos  trumpiausios… 😉

Naujausi mano atradimai: plaukų slinkimas ir vitaminas D3

Mano plaukai nuolat krenta ir atauga, krenta ir atauga. Nenutriušę, neišplonėję, tiesiog labai trumpas ciklas. Visokių priemonių bandžiau per gerą dešimtmetį. Paskutinis eksperimentas – vitamino D3 riebaluose tirpių lašiukų ir rozmarinų CO2, taip pat tirpaus riebaluose, ekstakto mišinys (labai apytikriai 1 prie 9, kai 9 dalys arba daugiau vitamino D tirpalo). Nerimtai, iš akies sumaišiau ir gerą mėnesį po kiekvieno galvos plovimo įtrinu šaknis 3-5 lašiukais mišinio. Dar bijau džiaugtis rezultatais, pernelyg trumpas laiko tarpas, tačiau man regis, iškrentančių plaukų kiekis ėmė mažėti. Gal ir veikia?  Kai baigsiu, pasidarysiu daugiau, dar pridėsiu retinolio (vitamino A). Jei kas norės išbandyti, siūlyčiau plaukams naudoti trigliceriduose, ne aliejuje ištirpintą vitaminą – mažiau riebina (toks yra Oiledixin).

Iš tiesų yra nustatytas gana patikimas ryšys tarp židininio plaukų slinkimo ir vitamino D koncentracijos kraujyje. Dar jis padeda nuo plaukų slinkimo, kai tenka gydytis chemoterapija. Taip kad dviračio neišradau. Tik bandžiau pavažiuoti. 🙂 Papasakoju, nes nė kiek neabejoju, kad plaukų klausimas dažnam aktualus. 🙂

 

Gal ataugs man plaukai kaip šis šaldytuvo kampe pamirštas kopūstas – ėmė ir užaugimo “vaikelį“. 🙂 Galinga toji gamtos gyvybės jėga.

 

Apie židininį slinkimą ir vit. D

Vit. D ir plaukų ciklai

Vitaminas D ir oda

 

Šventa Nepriklausomybės duona

Simboliška – šiandien kepu juodą naminę duoną. Šiandien mūsų šalies Nepriklausomybės diena. Džiaugiuosi tuo ne vien kovo vienuoliktąją. Džiaugiuosi nuolat. Ir kai horizonte kybo didesnė ar mažesnė grėsmė mūsų brangiai laisvei, dar labiau ją branginu. Pernelyg gerai prisimenu “anuos“ laikus. Tuščias parduotuvių lentynas. Savo beteisę vaikystę. Kokios vaikų teisės, nejuokaukit! Prisimenu mūsų, paauglių mokinukų, “išplautų smegenų“ diskusijas: bus pasaulio pabaiga kai Brežnevas numirs ar nebus. Mes tikrai bijojom, kad nutiks kažkas baisaus! Kažkas sako, kad tuomet gyveno geriau ir prie ruso “viskas buvo žmoniškai“? Mielieji, mes visi tada buvom dvidešimt penkeriais meteliais jaunesni. O jaunystėj, kaip žinia, ir žolė žalesnė, ir saulė skaistenė. 🙂 Saldi ir skalsi ta mūsų laisvė, sunkiai išauginta. Ačiū tau, Lietuva, kad esi.

Apie religiją, Tibeto mediciną ir odos ligas

Kai mano namus pasiekė įspūdinga Tenzino Puncogo  Tibeto medicinos knyga “Tyrojo krištolo vėrinys“, tuo metu  kaip tik susirašinėjau su keliais žmonėmis ir aptarinėjau jų odos problemas. Taip jau sutapo. Pradėjau skaityti knygą, gilintis į senosios rytų medicinos paslaptis ir kartu negalėjau liautis galvojusi apie juos. Kartu mąsčiau apie sergančius ar sirgusius artimuosius ir bandžiau suvokti jų ligų priežastis. Šis įrašas visoms moterims, bet ypatingai toms dviems moterims. 🙂 Su švente, mielosios. Laimingo jums gyvenimo sveikame kūne. 🙂

Mūsų krašte vyraujanti krikščioniška pasaulėžiūra grindžiama kaltės jausmu. Šiandien teko lankytis bažnyčioje ir dar kartą susidurti su įprastu nuodėmių pripažinimu – esu kaltas, labai kaltas… Man užkliuvo labai dažnai mūsuose girdimas posakis – pats prisidirbau su savo sveikata. Esu kaltas, kad sergu tuo ar anuo. Taip, be abejonės, mūsų gyvenimo klaidos turi įtakos sveikatai. Nėra ko pykti ant dievo, jei visą gyvenimą rūkius, plaučiuose bus rastas vėžys. Tačiau neretai sunkiomis ligomis suserga sveikai gyvenantys, geri, dori žmonės. Tada kyla klausimas – už ką? Už nieką. Neteisingas klausimas, todėl jis negali duoti teisingo atsakymo. Ligas sukelia (oi, kaip man tai patinka, kaip artima ir priimtina!) daugybė “artimųjų“ ir “tolimųjų“ priežasčių. Budistai tiki, kad kiekvienas žmogus gimsta su kūne slypinčiomis ligomis. Jos gali nepasireikšti, jei gyvenama tinkamai. Tačiau jei praeityje slypinčios priežastys galingos, gyvenimo būdas ligos išvengti nepadės.

Šiuolaikinis žmogus “tolimąsias“ priežastis gali bandyti  suvokti kaip paveldėjimą, genetiką, nors tai ir ne tas pats kas karma. Tai, ką valgė besilaukianti mamytė, turės įtakos visam vaiko gyvenimui: jo maisto pasirinkimams, jo sveikam ar nelabai gyvenimo būdui. Kaip gyveno seneliai, dėdės ir tetos, kuo mito, ką patyrė – tai turi įtakos kitiems giminės atstovams. Arba, jei jums priimtina – tai, kaip jūs gyvenote paeituose gyvenimuose, turi įtakos šiandieniniam. Daugelis ligų paveldimos ne tik drauge su genais; “paveldimi“, perimami geri ar blogi gyvenimo būdo įpročiai, aplinka, statusas, reakcijos į problemas ir pasirenkami sprendimo keliai. Vienai iš tų moterų noriu pasakyti: tu nesi “kalta“ dėl savo ligos. Gali pakeisti  mitybą, gyvenimo būdą, gali medituoti ir sportuoti – bet karminių ryšių iš praeities taip paprastai neištrinsi. Nes ligos priežastys nebūtinai slypi šiame gyvenime, arba jos gali būti (ir dažnai būna) kilusios ir dėl šio, ir dėl ankstesnių gyvenimų. “Tolimosios“ priežastys sunkiai valdomos. Jų sukeltos ligos Tibetiečių medicinai taip pat sunkiai įveikiamos arba laikomos nepagydomomis. Na, aš dar tik pradedu gilintis į Tibetiečių mediciną  ir vadintis tos srities specialistu nepretenduoju, bet galvoj daug minčių, kurias norisi išsakyti. Baigiu perskaityti Dr. Yeshi Donden “Pusiausvyra ir sveikata. Tibetiečių medicinos pagrindai“. Lengvai skaitoma ilgamečio asmeninio Jo Šventenybės Dalai Lamos gydytojo paskaitų ciklo knyga. Skaitant neapleidžia keistas “deja vu“ pojūtis, kad aš tai jau žinojau.

Kaltės jausmas nėra nei šviesus nei geras. Nepraturtinantis, neišsprendžiantis. Krikščioniškasis pasaulis remiasi nuodėmės atleidimo stebuklu. Tačiau man regis, tas nuolatinis nusidėjimo-atleidimo-ir vėl nusidėjimo ratas veda į amžinas problemas ir neskatina ieškoti sprendimo. Budizmas siekia rasti pabaigą, pasiekti ypatingą apsivalymo, nirvanos būseną. O ligose jie atkakliai ieško priežasčių. Tik nustatę, kas sukėlė ligą, imasi gydyti. Odos ligas mes matome. Regėti jas labai paprasta. Tačiau surasti priežastis ir sąlygas, kurios leido ligai pasireikšti, kiekvienam žmogui labai sunku. Viskas individualu ir sudėtinga.

Sutinku su gilia mintimi, kad visos ligos kyla iš begalinio nežinojimo: “Jis mus įtraukia į ciklinę egzistenciją – gimimų, senėjimo, ligų ir mirčių ratą. Nežinojimas seka paskui mus kaip šešėlis ir nors mes jaučiamės esą sveiki ir manome, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios galėtume susirgti, iš tikro tą priežastį turime visi nuo pat laikų pradžios“ (Dr. J. Donden, “Pusiausvyra ir sveikata. Tibetiečių medicinos pagrindai“, p. 28).

Viskas yra be galo susiję ir sudėtinga. Klystame, manydami, kad pasirinkę tariamai “sveiką“ mitybą, apvalę protą meditacija, automatiškai išvengsime ligų. Tai nėra taisyklė. Greičiau labai supaprastintas, patogus vakarietiškas požiūris.

Čia bus tinkama vieta papasakoti vieną keistą savo sapną. Nesu mačiusi actekų piramidžių nei meditacijoje skendinčio budisto. Tačiau vienas iš ryškiausiai įsimintų sapnų kaip tik apie tai. Keistas, sąmonėje tvirtai įsispaudęs regėjimas. Sapne aiškiai mačiau laiptuotą, didžiulę, tamsiai pilko akmens į viršų smailėjančią piramidę. Sklendžiau palei tuos laiptus aukštyn, jausdama aukščio baimę. Ant vienos iš laiptuotų pakopų pamačiau oranžiniais rūbais vilkintį, lotoso poza medituojantį vienuolį. Ar Budą. Norėjau jam kažką pasakyti ar kažko paklausti. Tačiau man trukdė burnoje laikomi sidabriniai, magiškais raštais puošti ritualiniai kardai. Sapne proporcijos ir dydžiai nėra svarbūs. Burnoje negali tilpti pluoštas kardų – bet sapne gali. Man neskaudėjo, tik prieš prabildama turėjau juos išsiimti. Sapnavau visai ne dabar, kai būtų “į temą“ kasdieniams skaitiniams. Sapnavau maždaug prieš pusmetį. Pribloškiantis sapnas.

XXX

Čia trumpai išdėstytas  labai teisingas gastroenterologės “...ką valgyti, jei norite atrodyti jauni ir turėti sveiką odą “ požiūris į odos problemas. Sutinku su viskuo 99 procentais; skaičiau tarsi savo pačios mintis. Negaliu tik sutikti, kad priemonė privalo susidėti iš 5 dalių. Man priimtinesnis Tibetiečių gydomųjų priemonių sudėtingumas. Diduma jų vaistų susideda iš viso komplekso, 8-25 gydomųjų dalių; tačiau labai sudėtinguose vaistuose gali būti ir apie du šimtus.  Žinoma, sveikai jaunai odai pakanka paprastesnės priežiūros. Tačiau odai su ligos požymiais reikia įvairiopo poveikio. Visiška tiesa dėl prausimosi. Rankas kruopščiai plauti su muilu būtina – tai padeda apsisaugoti nuo ligų, parazitų ir visokio kitokio blogio. Tačiau kūną, ypač jei oda linkusi sausėti, pakanka kasdien prausti drungnu vandeniu. O šveist ir muiluot – kaip tėvai ir seneliai darė, kartą per savaitę. 🙂

XXX

Keli žodžiai apie atopinio dermatito pažeistos odos priežiūrą (tie patys principai tinka ir žvynelinei). Ją būtina nuolat sutepti švelniomis, pakankamai ilgai veikiančiomis drėkinančiomis priemonėmis. Ir tos primonės privalo atlikti keletą būtinų funkcijų: saugoti odą nuo drėgmės praradimo ir aprūpinti papildoma drėgme; suminkštinti, sutepti riebalais (emolientais); mažinti uždegimą ir raminti; padėti odai atstatyti pažeistą barjerinę funkciją. Išsamus str. “Moisturizers for patiens with Atopic dermatitis: an overview“. Tam priemonės sudėtyje tarnauja “okliuzyvai“, nelaidžią, drėgmę odoje sulaikančią plėvelę suteikiančios medžiagos (lanolinas, mineralinis aliejus, įvairūs silikonai ir t.t.). Drėgme odą papildo humektantai – vandenį pritraukiančios medžiagos. Tai glicerinas, hialuronas, d-pantenolis, šlapalas, natrio laktatas ir t.t.

Keli žodžiai apie gliceriną. Nereikia jo baidytis ir nenaudoti priemonių su glicerinu sudėtyje. Jis turi daug gerų savybių, praktiškai nesukelia alerginių reakcijų, minkština, drėkina, pagerina kitų medžiagų įsiskverbimą į odą. Su vienu bet: klaidinga manyti, kad glicerinas kaip burtininkas sugaudys drėgmę ore ir perduos odai. Jis taip veiks, jei bus labai didelė aplinkos drėgmė, bet tada ant odos gali būti juntama nemaloni lipni plėvelė. Labai sausame ore jis trauks vandenį iš odos. Tą patį darys užteptas grynas. Todėl nepatariu naudoti priemonių su dideliu procentu glicerino sudėtyje mūsų sausuose, žiemos metu šildymo išdžiovintuose butuose. Taip veikia visi humektantai, todėl gaminiai su jais turi būti suformuluoti rūpestingai: juose privalo būti pakankamai vandens ir okliuzyvų. Todėl aš net į veido kremus, ypač žiemą, dedu šiek tiek lanolino. Kad drėkikliai tikrai galėtų veikti kaip drėkikliai, o ne sausintų odą. 🙂

Šiandien tiek. 🙂

Mano naujas stebuklingas priešraukšlinis serumas. Rimtai ir juokais apie “teisingą“ kosmetiką bei anti-kosmetiką

Kartais gyvenimas priverčia domėtis gana nuobodžiais teoriniais dalykais. Ką gali gamintojas įdėti į legaliai, pagal visas taisykles gaminamą kosmetikos gaminį, ir ko negali. Nepulsiu teisinti masiniam vartojimui skirtos kosmetikos. Bet ant kryžiaus taip pat nekalsiu. Neretai įvairiuose moterų forumuose, feisbuko diskusijose, kosmetikos apžvalgininkų tinklaraščiuose tenka skaityti – va, matai, vos pačioje sudėtinių dalių sąrašo pabaigoje paminėti gaminiui išskirtines savybes suteikiantys aktyvai. Tai reiškia, kad jų yra mažai ar labai mažai. Girdi, apgaudinėja vartotojus.

Ne taip viskas paprasta. Negalima dėti daug gėrių ne tik todėl, kad gamintojai visų pirma skaičiuoja savikainą ir siekia kuo patraukliau skambančio gaminio aprašymo (šiandieninis pirkėjas ypač gerai “kimba“ ant žodelių “natūralus“, “augalinės kilmės“ ir t.t.) už kiek tik įmanoma mažesnę kainą. Europos sąjungoje yra gana griežtos kosmetikos gaminių formulavimo gairės, kurių privalu laikytis. Didieji gamintojai galbūt kartais gali rekomendacinių formulių nepaisyti, atlikti tyrimus ir įrodyti, kad jų gaminys yra saugus. Mažiesiems tokie tyrimai pernelyg brangiai kainuotų. Taigi, kosmetiniame drėkinančiame kreme gali būti vitaminų ir augalinių ekstraktų iki 5 procentų. Štai kur šuo pakastas…

Iš tas šuo, kąsdamas man į pakinklius, skatina daryti kitaip. Mano siekis ir tikslas – susikurti kiek įmanoma įvairesnio, platesnio poveikio priemones. Esu įsitikinusi (ir neaptikau jokių patikimų tyrimų, radikaliai prieštaraujančių šitam mano požiūriui), kad odai kur kas naudingiau, saugiau ir veiksmingiau kai yra naudojama tokia įvairiapusiška kosmetika – turtinga viskuo. Nėra jokios prasmės gaminti drėkinantį toniką, serumą, kremą, makiažo pagrindą, skystą pudrą ir dar bala žino ką – sau, ir paskui tepti ant veido nesuskaičiuojamus sluoksnius. Jei tik įmanoma, tonikas gali būti ir serumu. Kremas – makiažo pagrindu. Taip geriau dėl paprastos priežasties: oda gauna mažiau konservantų ir įvairių jai ne itin būtinų, bet gamybos procese reikalingų medžiagų. Užtepu vieną sluoksnį konservanto, ne du, mažiau emulsiklių ir visko, kas nebūtina. Tokiu būdu tausoju odą. Netelpu į penkis procentus aktyvų, nė nesistengiu. Šis reikalavimas absurdiškas, apsidraudėliškas,  ne visais atvejais teisingas. Tačiau visada skrupulingai paisau kiekvienos sudėtinės dalies rekomenduojamų naudoti kiekių ir dažniausiai renkuosi vidutinius arba minimalius. Kosmetika neturi dirginti odos, be jokios abejonės. Bet tai, ką aš darau, labiau anti-kosmetika. Kardinaliai priešinga tam, kas guli parduotuvių lentynose.

Gamintojai negali taip elgtis. Jiems reikia, kad gaminiai neišvengiamai kviestųsi į kompaniją dar ką nors. Kad pirkėjas būtų skatinamas kuo daugiau pirkti. Kai naudodavau parduotuvėse pirktus kremus, neapleisdavo mintis – va, šitas jau visai geras, tiktų man, bet reikia dar bent kiek kad būtų riebesnis… Ar labiau drėkinantis…  Ar geriau susigeriantis. Ir vis pažadėdavau sau, kad kitą sykį labiau pataikysiu, o prie turimos priemonės statydavau dar vieną buteliuką. Būdavau priversta pirkti keletą priemonių, kad gaučiau bent jau pakenčiamą rezultatą.

Vakar susimaišiau labai universalų esamas raukšles lyginantį ir nuo naujų susidarymo apsaugantį, tamsius ratilus naikinantį, drėkinantį, kraujotaką gerinantį, maitinantį, antioksidacinį, regeneraciją skatinantį (ir tai dar ne viskas, ką jis veikia) serumą-gelį-kremą paakių odai su dviejų molekulinių svorių hialurono rūgštimis, niacinamidu (vitaminas B3), kofeinu, retinoliu. Aš jau sumažėjo raukšlės? Na, tiesą sakant, “žąsies kojelės“ aplink mano akis ir šiaip gana neryškios. Nes stengiuosi, kad naujos neatsirastų, o esamos kuo lėčiau ryškėtų. Šiame serume itin  daug mažo molekuliniuo svorio hialurono rūgšties. Yra įrodyta, kad toks hialuronas patikimai mažina raukšleles aplink akis, ir tai rimti tyrimai, ne kūmučių plepalai. Tyrimas su efektą demonstruojančiomis nuotraukomis.

Kosmetikos gaminiuose naudojami mažiausiai keturių skirtingų molekulinių masių hialuronai: didelės masės, nuo 500 000 iki 1 500 000 Daltonų; mažos molekulinės masės (angl. žymimas LMW Hyaluronic acid) 80 000 – 110 000 Daltonų; super mažos masės (SLMW HA) iki 50 000 Daltonų; ir ultra mažos masės (ULMW HA) apie 3 000 – 5 000 Daltonų. Ultra smulkus hialuronas pats skvarbiausias. Tačiau kol kas trūksta patikimų tyrimų, patvirtinančių jo saugumą. Manoma, kad šios frakcijos hialuronas galbūt gali skatinti uždegiminius procesus odoje ir netgi spartinti senėjimą. Jei bus proga išbandyti ULMW, tada papasakosiu, ką jaučiau savo kailiu.

Kas blogai su gamintojais? Gaminio sudėtyje privalu parašyti cheminės medžiagos pavadinimą pagal INCI. Tačiau neprivalu nei  nurodyti tikslaus procento, nei koks molekulinis svoris. Ir didelės molekulinės masės hialuronas, kuris irgi yra puikus kosmetinis priedas, veikiantis kaip humektantas, mažinantis sudirgimus, o derinyje su diklofenaku  (nesteroidinis vaistas nuo skausmo ir uždegimo) netgi naikinantis priešvėžines odos keratozes   (tyrimas, naudoti procentai, vaistas;   su nuotraukomis), sukeltas ilgalaikio žalojančio saulės poveikio, tačiau pasiliekantis odos paviršiuje, ir mažos molekulinės mažės hialuronas, kuris neturi humektanto savybių, gali giliau įsiskverbti į odos raginį sluoksnį, gali padėti pernešti kitas veikliąsias medžiagas – jie abu žymimi vienodai. Labai retai ant gaminio apskritai rasite nurodyta, kiek jame yra hialurono. Taigi, parduodama katė maiše. Katė, bet nežinia nei kokios spalvos, nei lyties. 🙂 Smulkesnis hialuronas brangesnis, o į gaminį jo galima  ir dažniausiai patikimam rezultatui gauti reikia įdėti daugiau.

Užsivedžiau, nes pavargstu nuo nepagrįstų teiginių apie “visokius nenatūralius hialuronus“ ir kitus “briedus“ kurie esą visai neveiksmingi,  tėra tik marketinginis triukas ir panašiai. Net namų sąlygomis galima pasigaminti moksliniais tyrimais patvirtinto efektyvumo gaminius. Čia yra estetinės dermatologijos žurnale publikuotas straipsnis apie pagrindinius šiuolaikinės modernios kosmetikos TIKRAI veiksmingus priedus. Tuos pačius, kuriuos sudėjau į savo stebuklingą serumą.

Serumą dar tobulinsiu. Norėsiu, kad būtų kremiškesnis, pridėsiu daugiau aliejų. Dabartinis variantas turi lengvą “liftingo“ poveikį – reiškia, šiek tiek tempia odą. Tačiau tai juntama tik tada, jei nebetepu jokio kito kremo ar pudros. Kol kas naudojuosi, džiaugiuosi, mėgaujuosi kvapu – švelniai kvepia kava ir dar šiuo bei tuo.

Pabūsiu gera ir pasidalinsiu receptu. 🙂

Aliejinė dalis:

kavos sviestas  3 proc.

• Wrinkle blur (raukšlių maskuoklis)  1,5 proc.
• augalinis skvalanas 1,5  proc.
• Akai uogų aliejus 2 proc.
• kavos maceratas alyvuogių aliejuje  1 proc.

Vandeninė dalis:

• kofeinas  1 proc.
• SLMW  HA 3 proc.
• didelės masės HA  0,2 proc.
• Niacinamidas  2 proc.
• UltraPureGel (Sclerotium gum)  0,6 proc.
• ginkmedžio hidrolatas  42,2 proc.
• šlamučių hidrolatas  35 proc.

Vėsimo fazė:

• retinolio palmitatas (vitaminas A)  0,2 proc.
• natūralus vitaminas E     0,5 proc.
• Vitaminas D 3 ( mano gamintas tirpalas kaprilyje, 12 820 TV viename grame) 1 proc.
• Resveratrol  (AZ)      2 proc.
• eteriniai aliejai  0,3 proc.
• konservantas Leucidal  3 proc.

Naudojau šlamučių ir ginkmedžio hidrolatus – nuostabiai veikiančius kraujagysles, puikius antioksidantus.  Juos papildžiau šlamučių, gauruotųjų švitrūnų (cistų) ir morkų sėklų eteriniais aliejais, o kad išsaugočiau bent kiek kavos kvapo,  pagardinau ir lašu kakavos absoliuto. 🙂  Galėčiau dar daug pasakoti, koks nuostabus tas mano ginkmedžio hidrolatas, kuo geras akai uogų aliejus ar vitaminas D3. Bet šiam kartui tikrai pakaks. 🙂

 

Kūno kremas su šlapalu, avokadų sviestu, lanolinu ir kitais gėriais

Turbūt neaprašinėčiau, jei būtų buvęs eilinis gaminys. Bet nesigavo: naktiniai skaičiavimai sujaukė protą. Norėjau pabandyti dar nenaudotą emulsiklį, pasirinkau pavyzdinį derinį, ir… ir kad pamaitinčiau, sudrėkinčiau išsausėjusią (apleidau ją, vargšelę) odą, nepagailėjau aliejinės dalies. Pamiršau, kad reiktų apie dvidešimt, o ne trisdešimt procentų riebalų… Taigi nieko nuostabaus kad nesigavo. Taip ir turėjo būti, “nepavežė“ tiek emulsikliai. Nori nenori, teko perdarinėt. Perskaičiavau kiekius, pridėjau ko trūksta, vėl šildžiau, plakiau, ir užtat dabar kremo turėsiu ilgam. 🙂 Sąsiuvinis pribraukytas, prirašinėtas. Privalau perrašyti, kitaip vėliau nebesuprasiu, nei ką nei kaip gaminau. Aliejinės dalies skaičiukus galima patogiai apvalinti, keisti lengvesniais, svarbu kad bendras kiekis neviršytų tų 20 procentų. 🙂  Rašau faktą, kas yra gaminyje po taisymo. Norėjau kar būtų ir pakankamai riebus, ir stipriai drėkinantis. Kol kas sunku pasakyti, kiek man patiks rezultatas.  Švelnus, gerai geriasi, neerzina net veido odos. Avokadų sviesto fitosteroliai puikiai maitins odą. Toks ir buvo sumanymas: turi atstatyti odos riebalinį sluoksnį, padėti jai natūraliai regeneruotis, turi pamaitinti ir giliai sudrėkinti, apsaugoti nuo sauso aplinkos oro. Man patinka, kai vienu šūviu nušaunu tiek zuikių, kiek pati noriu. 🙂 Tuo ir žavi galimybė susikurti ir pasigaminti individualiai pritaikytą kosmetikos produktą. Komerciškai tai, deja, neįmanoma. Sugalvojau, kad mano kosmetika – tai anti-kosmetika. Kosmetika be taisyklių. Nors šis kremas beveik tilptų į patvirtinto standarto rėmus.

Aliejinė dalis:

• Emulsan  3 proc.
• VE   3 proc.
• citrinų vaškas  0,6 proc.
• avokadų sviestas  6,25 proc.
• jojobos aliejus 1,9 proc.
• sviestmedis 3,1 proc.
• linų sėmenų aliejus 3,1 proc.
• natūralus lanolinas 3,1 proc.
• riebaluose tirpus lecitinas  1,25

Vandeninė dalis:

• šilko amino rūgštys 0,5 proc.
• šlapalas (urea) 2,5 proc.
• natrio laktatas 0,75 proc.
• Sodium PCA  0,5 proc.
• UltraPureGel  (INCI: sclerotium gum)  0,5 proc.
• eškėtrožių, lazdyno šakelių, šuotinio sausakrūmio hidrolatų mišinys  65,05  proc.

Vėsimo fazės priedai:

• pantenolis  2 proc.
• natūralus vitaminas E   0,5 proc.
• vitamino D tirpalas trigliceriduose  ( 12 820  TV viename grame)  1 proc.
• eteriniai aliejai (mairūnų, mandarinų, pipirmėčių, gvazdikėlių ir šaltmėčių mišinys)  apie  0,4 proc.
• konservantas Leucidal Advanced-bamboo  1 proc.  🙂   Oi, reikėjo daugiau dėti, rekomenduojama 2-4 proc. Turėsiu greit naudoti.  Bet dabar atsiminsiu, kiek reikia dėti. 🙂

Kremas – pienelis, labiau tinka indeliui su pompa. Manyčiau, skystina priedai. 🙂 Priedais nerūgštinau. Lazdynų šakelių hidrolatas natūraliai gana rūgštus. Baigdama gaminti patikrinau gauto produkto svorį ir nugaravusius hidrolatus kompensavau pridėdama iki 100 procentų pašildyto lazdynų hidrolato.