Parašykite komentarą

Pelynų hidrolatas, pagardintas keliomis mintimis apie vandenį

IMG_2190Išties jis, pelynų hidrolatas, visai gardus – ne tokia kartybė kaip arbata ar tinktūra. Arbatinį šaukštelį atskiedusi vandeniu,  kas rytą išgeriu puodelį  kvapnaus, skanaus ir sveiko gėrimo.  Dauguma puikiai žino apie virškinimą gerinantį, tulžies išsiskyrimą skatinantį,  kirmėles varantį pelyno poveikį.  Mąstydama apie tai, kad vanduo ne tik kaupia ir perneša veikliąsias augalo medžiagas, bet kartu  kaupia bei perduoda informaciją hologramos principu, tikiu kad tiek nedaug išties gali labai daug nuveikti  sveikatos labui. Pelyno veikliosios medžiagos stabilizuoja organizmo imunines reakcijas, veikia baktericidiškai, kaip priešgrybelinis, kardiotoninis preparatas. Odos sveikatinimui pelynai taip pat tinkami – jais gydomi alerginiai, virusiniai odos susirgimai, pūliniai. Šviežios žolės kompresiais galima pagelbėti esant sumušimams, sutrenkimams. Pelynas gali veikti ir tonizuojančiai, ir raminančiai.  Tereikia rasti tinkamą naudojimo būdą ir kiekį.

Man taip patinka kartusis kietis, dažnai vadinamas pelynu, kad negaliu apsakyti.  Skaičiau apie jį daugybę straipsnių. Pabandysiu kiek galima trumpiau papasakoti, ir jau nujaučiu, kad viskas skambės taip, tarsi pelynas būtų universalus vaistas nuo visų ligų. Skubu nuvilti – tokio nėra, ir pelynas, nors stebuklingų galių žolė, taip pat ne viešpats visagalis. Naudokite jo gydomąsias savybes atsakingai; saikingai, pagarbiai, atsargiai, su meile augalui ir kūnui. 🙂 Tarp Lietuvos gyventojų viena iš dažniausių alerginių reakcijų yra alergija pelynų žiedadulkėms. Įdomu būtų panagrinėti, ar žiedadulkėms jautrūs asmenys taip pat reaguoja ir į šio augalo hidrolatą. “Lietuviai jautriausi pelynams ir lazdynams“. Vienas iš mano pažįstamų, alergiškas pelynams, gavo hidrolato buteliuką. Negali naudoti, pelynų vanduo taip patsukėlė stiprią alerginę reakciją. Jei kieno kito organizmas hidrolatą priimtų draugiškai (iš patirties žinau, kad neretai kokiam nors augalui alergiški žmonės jo hidrolatui nejautrūs)- tai šitoks patogus, kvapnus vanduo gali būti lyg imunoterapijos alternatyva, leidžianti kūnui švelniai susidraugauti su “priešu“.  Manau, kad ilgesnį laiką drėkindamas veidą hidrolatu, nuolat gaudamas augalo informacinį “paketą“ ant odos, akių, ar net išgerdamas su vandeniu – organizmas liautųsi reaguoti perdėtai jautriai. Tokią “imunoterapiją“ teisingiausia būtų bandyti vėlyvą rudenį, kai organizmo nebeatakuoja dažniausiai problemas keliančios žiedadulkės. Pasitikrinti savo reakcijas taikant pačias mažiausiais dozes – lašiuką hidrolato po liežuviu. Jei viskas gerai, kitą dieną du lašiukus. Ir taip toliau, tokiame stiliuje. 🙂 Švelniai, dėmesingai, atsargiai. Aš pati ko gero irgi buvau alergiška pelynams. Buvau, nes dabar man jie nebekelia sunkumų. Prisipjovusi didžiausią dėžę žydinčios, žiedadulkių debesis skleidžiančios žolės vežiau ją automobilio salone. Vos atsisėdus į mašiną, nusičiaudėjau, akys paašarojo – juk dulkių koncentracija tapo kur kas didesnė nei atvirame ore. Tada pasakiau sau: viskas gerai, nuostabūs tie pelynai, taip skaniai ir svaiginančiai kvepia, aš gi juos myliu! Akys neužtino, ašaros išdžiūvo. Turiu pridurti, kad prieš keletą metų rankinėje nuolat nešiodavausi priešalerginius lašus akims, o vasarą dažnai turėdavau gerti antihistamininius vaistus, buvau jautri pavasarį žydintiems medžiams, varpiniams augalams, tik dėl pelyno konkrečiai nebeatsimenu, ką testas rodė. 🙂

Mitais ir legendomis apipintas pelynas nepelnytai užmirštas ir retai vartojamas. Seniau pelyno šakelę užkasdavo po statomo namo kampu, kad gyventojai nesirgtų. Pelyną smilkydavo, gindami namus nuo ligų ir nelaimių. Pelynu buvo gardinamas populiarus alkoholinis gėrimas absentas, užtraukęs augalui smarkiai perdėtą, išsigalvotą narkotinę priklausomybę sukeliančio poveikio nešlovę. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad tai tebuvo fikcija, nors tuo metu alkoholizmas ir “absintizmas“ buvo laikomi dviem skirtingomis priklausomybėmis. Absinthism: a fictitious 19th century syndrome with present impact.

Pastaraisiais metais mokslininkai nustatė neuroapsauginį pelynų poveikį smegenims. “Neuroprotective effect of Artemisia absinthium L. on focal ischemia and reperfusion-induced cerebral injury“.

Laudies medicinose, senųjų gydymo korifėjų pelynas įvairiems susirgimams gydyti vartojamas tūkstantmečius. Avicena naudojo pelyną apetitui žadinti. Kariai žinojo apie pelyno miltelių baktericidinį poveikį ir barstydavo juos ant žaizdų, pagreitindami gijimą. Ilgą laiką buvo naudojamas ir kaip antidepresantas. Problemos, žinoma,  gali kilti perdozavus arba, kaip minėjau, alergiškiems žmonėms, taip pat netinka nėščiosioms.  Pelynuose gali būti (bet ne visur augančiuose yra) kenksmingu laikomo ketono tujono. Kartų skonį suteikia absintinas, anabsintinas.

Pelynų preparatai turi bendrai organizmą tonizuojantį, stimuliuojantį poveikį, didina atsparumą infekcijoms, ypač gripo, kartu padeda greičiau atsigauti po persirgtos ligos. Tikrai įspūdingą tonizuojantį poveikį patyriau savo kailiu. Tomis dienomis, kai distiliavau kartųjį kietį, daug dirbau ir mažai temiegojau, bet jaučiausi puikiai. Energinga, gerai nusiteikusi,  pakylėta ir pakerėta pelyno galių. Užteko  visuose namuose pasklidusio intensyvaus, man tokio mielo kvapo poveikio. Pasikabinkite pelynų šakelių ryšelį virtuvėje ar vonioje – kai trūksta jėgų, jaučiatės apatiški, nuolat pavargę. Arba gerkite arbatą, tinktūrą ar nekartų hidrolatą. Ko gero, hidrolatas puikiai galėtų tikti apetitą praradusiems vaikams.

Mane tiesiog pavergė pelyno hidrolato kvapas. Mėgstu tokius sodrius, intensyvius, karčiai saldžius, žolėm ir mediena dvelkiančius kvapus. Dar nuostabesnis pelyno hidrolatas ant odos. Labai švelnus, nerūgštus, pH virš 6. Neįkainojamas išskirtinumas – savaime riebus (panašus gavosi geltonųjų pušų hidrolatas), tad ypač tinka sausai, jautriai odai. Po jo ne tik kad netraukia veido odos; vasarą beveik galima ir be kremo apseiti. Hidrolatas, lyg pelyno žiedai, švelniai gelsvas. Išlašėjo ir nemažai ryškiai žalio eterinio aliejaus – jo poveikis artimas ramunėlėms, nes karčiųjų kiečių eterinio aliejaus sudėtyje taip pat yra chamazulenų. Nenuostabu, kad pelynai gydo odą ir žaizdas. Savo spalva, kvapu ir skoniu hidrolatas  priminė gerai atskiestą medetkų CO2 ekstraktą. Neturiu galimybės ištirti, bet panašu, kad hidrolate yra nemažai ištirpusių karotenoidų. Puikiai tiks ir įvairios probleminės odos priežiūrai – tiek spuoguotos, tiek dermatitų, egzemų kamuojamos, taip pat ir intymiai higienai, burnai skalauti, nes efektyviai naikina Candida albicans grybelį. Tyrimo su pelėmis metu buvo nustatytas striprus pelynų veiksmingumas prieš auksinį stafilokoką. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24293717  Taigi, seniai liaudies žinoti šio augalo efektai mokslo patvirtinami.

Medicininiuose tyrimuose gydančiomis savybėmis pelynas aplenkė net kalninę arniką ir stipriau veikė kaip antioksidantas. Tokios pelyno savybės ypač pravarčios vystančiai, senstančiai, glembančiai odai tonizuoti ir prižiūrėti, aplinkos sukeltam oksidaciniam stresui mažinti. Ar begali būti geresnė kombinacija? “Evaluation of…

Taip pat tyrinėjamas nuskausminantis ir priešuždegiminis geriamojo pelynų ekstrakto poveikis. http://www.academicjournals.org/article/article1381922963_Taherkhani%20et%20al.pdf

Dar nuostabiau, pelyno ekstraktas “in vitro“ tyrime sunaikino krūties vėžio ląsteles, mažai pakenkdamas sveikosioms. “Artemisia absintthium (AA): A novel potential complementary and alternative medicine for breast cancer“.   Tai dar viena priežastis pagerti hidrolato.

Manoma, kad seksviterpenas artemisinas yra atsakingas už gydantį pelynų poveikį ypač sausai odai, egzemai, psoriazei. US patentas. Tad šis hidrolatas mūsų šeimoje dabar geriamas ir purškiamas ant žvynelinės pažeistos odos prieš tepant kremą.

Pelynai ne tik skatina tulžies išsiskyrimą, bet ir padeda organizmui apsivalyti nuo sunkiųjų metalų, veikia kaip hepaprotektorius. Tyrimas apie pelyno poveikį mažinant apsinuodijimo švinu sukeltą kepenų pažeidimą “Role of wormwood (Artemisia absinthium) extract on oxidative stress irt ameliotžrating lead induced haematotoxicity“.

Lietuvių kalba radau mokslinį darbą apie pelyno miltelių kapsuliavimą, ten yra plačiai aprašytos šio augalo kaupiamos veikliosios medžiagos, kurios kinta priklausomai nuo augimo regiono. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, vyrauja oksiduoti seksviterpenai. V. Gasparavičiūtė “KAPSULIŲ SU AUGALINE ŽALIAVA TECHNOLOGIJOS MODELIAVIMAS IR BIOFARMACINIAI TYRIMAI“.
Apie įvairius kiečių šeimos augalus:  “The Artemisia L. Genus: A Review of Bioactive Essential Oils“

Irane augančių Artemisia absinthium eterinio aliejaus sudėtis.

Apie pelyną, gydomąjį poveikį Artemisia absinthium, Sauthern Cross University

Pelynų eterinio aliejaus sluoksnelis virš hidrolato

Pelynų eterinio aliejaus sluoksnelis virš hidrolato

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21999109

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0378874110002618

Wormwood (Artemisia absinthiu) supresses tumour necrosis factos alpha and accelerates healing in  patients with Crohn“s disease – A controles clinical trial“.

Na va – regis, susidėjau visas svarbias ir įdomias nuorodas. Pati jas dar ne kartą atsiversiu ir skaitysiu. Pelynas – jėga, patikėkit, labai nuoširdžiai sakau. 🙂 Esu be galo dėkinga Nalšios žemės šeimininkei už padovanotą galimybę prisirinkti šito gamtos turto. Kai pjoviau pelyno šakas, tūkstančiai mažų žiedelių lyg gyvomis akimis žvelgė. Taip gaila buvo niokoti. Jaučiausi tarsi gyvam sutvėrimui pjaudama rankas… Tiesiog širdis verkė ir neleido visų paimti. Kai pagaminau ir išbandžiau pirmą hidrolato partiją, ir dar dosnios draugės paskatinta – važiavau toliausią kelią dar kartą. Kad ir kaip gailėdama,  kartu supratau, kad netrukus atiduos savo galybę žemei augalas, nužydės, supus, o aš noriu duoti žmonėms.

Turbūt gana. Visada galima parašyti pratęsimą ar papildyti, paredaguoti, nes apie pelyną gerų žodžių niekuomet nebus per daug. 😉 Gali save dabar vadinti pelynofane.

Reklama
Komentarų: 1

Geltonųjų pušų kvapnusis vanduo

  Ir vėl įsimylėjau. 🙂  Taip, pasakosiu apie hidrolatą, bet šis toks puikus, kad ieškau kuo gražesnio pavadinimo.  Lietuvoje gana reta, auginama parkuose ir sodybose kaip dekoratyvus augalas, mano geltonoji pušis (Pinus ponderosa) tapo dar vienu augalų pasaulio brangakmeniu, savo kvapnumu parbloškusiu į nokautą. 🙂 Nuo pat pirmo tyro lašo iki paskutinio pliūpsniuko – visas hidrolatas be galo kvapnus ir gražus. Tyras ir kartu riebus, turtingas eteriniu aliejumi ir kartu švelnus. Karštesniu metu nugenėta, pušelė dar daugiau savo syvų būtų atidavusi, bet ir dabar pakanka.IMG_1879[1]

 Pirmas kartas mano hidrolatų gaminimo istorijoje, kai tą patį augalą štai ir dabar distiliuoju jau antrą partiją. Be galo be krašto patiko, tai neplovusi alembiko tik pakeičiau žaliavą, užpyliau šviežiu vandenėliu ir vėl garinu. Kvapas lyg ne pušų. Spyglius, be abejo, galima jame atrasti, tačiau kur kas ryškiau kvepia ant senoviškos kaimo krosnies džiovintais obuoliukais, dar šiek tiek – sakingais, saldžiais kinkanais. Mmmm, ir skonis puikus – lyg lašeliu medaus pagardinto citrinų vandens. Išlašinusi kiek planavau, matuoju šio gyvojo vandens pH: apie 4,01 – rūgštokas hidrolatas, tačiau skonio receptoriais rūgštumo nejuntu.

  Šių Šiaurės Amerikos žemyne natūraliai augančių pušų produktais vietiniai gyventojai gydydavo įvairiausias odos problemas: žaizdas,  įpjovimus, nudegimus. Vertino dėl puikaus atpalaiduojančio, gydančio poveikio kvėpavimo takams, naudodavo mažinti temperatūrai, peršalus, sergant gripu, ir t.t.. Jaunų šakelių žievė netgi buvo naudojama kaip maisto produktas. Spygliai turtingi vitaminu C ir natūraliais sacharidais – iš čia toks skanus, apetitą žadinantis vaisiškas kvapas. Džiovintų pumpurų infuzijomis buvo plaunamos akys.  Skatina gleivių išsiskyrimą, gerina atsikosėjimą ir veikia kaip diuretikas.  Pinus ponderosa . Mažina skausmą, taigi taip pat buvo naudojama tepaluose reumatiniams skausmams gydyti, galvos odai – plaukų slinkimui mažinti:  http://ucanr.edu/sites/forestry/http___ucanrorg_sites_forestry_California_forests_Tree_Identification_/Ponderosa_Pine_Pinus_ponderosa/

 Šiuolaikiniais tyrimais patvirtintas ypač geras priešgrybelinis geltonųjų pušų eterinio aliejaus poveikis: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12132688

Išskaičiau ir gerą naujieną – vitaminas C gana atsparus kaitinimui, todėl tikėtina, kad nemaža jo dalis iš pušų ūgliukų saugiai sulašės į hidrolatą. 🙂

Kam naudosiu hidrolatą? Nagi viskam: kaip antiseptiką ir burnos gaiviklį, o vasarą kojoms – vėsins, dezodoruos, apsaugos nuo grybelio; bus nuostabiai kvapnus drėkiklis, dezodorantas ir vertinga kremų dalis, ir tik jei dar liks – tada gal net į muilą dėsiu. Gersiu, virsiu, purkšiuosi. 🙂  Šiandien vietoj to, kad ilsėčiaus, praėjusią naktį iki paryčių nuo šitos grožybės saldumo apsvaigusi vėl tą patį darau… Na, koks dabar mėnulis? 😉IMG_1885[1]

 

 

Komentarų: 1

Siauralapių gauromečių žiedynų ir aviečių lapų hidrolatai. Įvairūs pastebėjimai

Šiemet norėjau fermentuoti gauromečius arbatai (Epilobium angustifolium). Labai patiko skonis, kai pasitaikė proga paragauti puikios kokybės  rankų darbo Nalšios arbatos. Tačiau kai kita aistringa distiliuotoja pasidalino patirtimi apie gėlėmis kvepiantį rausvažiedį eksperimentą alembike – ir man parūpo išdistiliuoti. Tuo labiau, kad arbatai žiedai nerenkami. Gauromečio arbata, Rusijoje vadinta Ivan Chai arba Kapor chai, daugeliui puikiai žinoma, kaip ir gydomosios augalo savybės. Tačiau hidrolatai, nors ir gaminami, nėra išsamiai tyrinėti. Manoma, kad dėl daugybės polifenolių gali puikiai veikti kaip odą nuo žalojančių UV spindulių apsaugantis produktas, taigi ypač tinka vasarai prieš ir po buvimo saulėje. Išbandysiu. 🙂 Tik aš čia blogas laboratorinis triušis,  nebijau saulutės, draugauju su ja. Kadangi fizinių filtrų hidrolate nėra, galbūt kažkas jame veikia lyg cheminiai filtrai. Tačiau kol nepatvirtinta tyrimais – bandykite atsargiai, ypač jei oda linkusi skaudžiai raudonIMG_1765ai degti. Šiandien juo puškiau veidą – išties maloniai drėkina. Švelnus, netraukia odos, nedirgina.

Taigi labai labai lėtai, be galo tausodama, lašinu gauromečių vandenį. Bus rūgštokas. Štai jau trečias mėginys taurelėje. Visi to paties distiliavimo, tik surinkti skirtingu metu: pirmųjų lašų, po litro maždaug už trijų valandų, po 2,5 litro (pramiegojau…). Kaskart stulbina skirtingi kvapai. Galutinis produktas – silpno, švelniai rūgštaus, subtiliai gėliško kvapo, balzganas, su plika akim matomomis drumzlelėmis, pH apie 4,01. Santykis 1 litrui hidrolato apie 1,1 kg žiedynų. Gėlėmis kvepia labai silpnai, labiau primena trečią kartą užplikytą arbatą senų laikų valgykloje.

Dėl drumzlių. Hidrolate gali būti susikristalizavusių medžiagų. Be tyrimų negaliu pasakyti, kas ten plaukioja gauromečio vandenyje. Ann Harman yra pastebėjusi, kad neretai drumzlėmis iškrinta mentolis, eudesmolis.  Šviežiame, tinkamai pagamintame hidrolate neturi būti nei pelėsių, nei kitos mikrobiologinės taršos.

Savo pastebėjimus parašysiu po kurio laiko, panaudojusi ir ištyrusi savo “laboratorija“ – oda, nosimi bei liežuviu. 🙂

Nuorodose – trumpai apie Amerikos distiliuotojų gauromečių hidrolatą, o paskutinėje plati informacija apie patį augalą, gydomąsias savybes, atliktus tyrimus.

                              ********************************************************************************************************************IMG_1764

Aviečių lapai nustebino savo kvapu. Ko tikėtumėtės, kimšdami į alembiką? Laukiau vaisiško, žalio aromato, tuo labiau kad turiu aviečių lapų absoliuto ir maniausi žinanti, kuo kvepia lapų produktas. Kai puodas pakankamai įkaito ir jau priartėjo prie virimo, pasklido visiškai netikėtas krapų sėklas primenantis kvapas. Va tai tau – avietės, o kvepia lyg šviežiai raugti agurkėliai su vyšnių lapais…   Šis dar tebelaša, taigi įrašą baigsiu vėliau arba rytoj.  Po maždaug trijų valandų lašėjimo pradėjo skilsti silpnas aviečių uogienės dvelksmas.

Vis dar nesu tikra, kaip distiliuoti yra geriau: tiesiog  lėtai ar labai lėtai. 🙂 Vis trūksta laiko, o reikėtų tuo pačiu metu surinkti žolelių ir pabandyti, koks galutinis rezultatas būtų sulašinus litrą ne per keletą valandų, o maždaug per valandą-pusantros, ar greičiau. Minėtoji A. Harman savo 40 litrų alembiku hidrolatą išgauna per 2-3 valandas, o kai kaičia 150 litrų talpą – per 4-5 valandas. Aš šį kartą gauromečių 3 litrus su 10 litrų alembiku varvinau beveik 12 valandų. Ar nuo to tikrai geresnis rezultatas? Kvapas intensyviausias buvo pirmas valandas.

Kad jau rašau, tai reikia pasidalinti įspūdžiais ilgėliau panaudojus rugiagėlių hidrolatą. Nemėgstu mėgdžioti ir nusirašinėti: remiuosi autoritetais, bet tikrinu savo kailiu. Taigi rugiagėlės man ėmė dirginti lepią veido odą.  Nuraminau pasigaminusi raminančio-drėkinančio serumo su krūva priedų, bijūnų ir ramunėlių hidrolatais. Bijūnų vanduo nepaprastai patinka. Užburia savo rožišku aromatu, tausoja odą idealiu 5,5 pH, ramina ir drėkina. Lazdynų šakelių, nors ir rūgštus, taip pat kol kas tinka. O rugiagėlės palieka lyg “kandimo“ jausmą. Dar po kelių dienų vėl pabandysiu, kad įsitikinčiau, ar tikrai jos kalčiausios.

Parašykite komentarą

Apie rugiagėlių hidrolatą

Tai pirmieji asmeniniai įspūdžiai ir rastos informacijos santrauka. Rugiagėlė, lotyniškai Centaurea cyanus, nuo seno žinomas dekoratyvus vaistinis vienmetis arba dvimetis augalas.

Hidrolatą gaminau santykiu 1:1. Distiliavau šviežiai surinktus žiedus. Gaminys švelniai balkšvos spalvos, galutinis pH apie 3,8. Pirmųjų lašų buvo apie 6,82. Pradžioje buvo juntamas aštrokas terpeniškas aromatas, paragavus aitrus tarsi apelsino žievelės skonis, tik be citrusiškumo. Viso gauto hidrolato kvapas šiek tiek rūgštus. Atskiedus vandeniu maždaug 1:3 tampa švelniai salsvo IMG_1600skonio su gėlišku poskoniu gilumoje. Puiki atgaiva vasarai!

Pabaigusi lašinti kiek planavau, dar šiek tiek surinkau – panaudosiu platesniam analizavimui. Įdomu, kad dar toliau distiliuojat kvape rūgštumo nebeliko. Dabar lyginu, uostau, ragauju tris “frakcijas“: pradžios, viso hidrolato ir “uodegos“(pH 2,87). Pradžia, paėjus kelioms paroms, sušvelnėjo, išgražėjo ir tapo kur kas labiau gėliška kvapo prasme.

Kasdien bandau jį ant veido vietoj įprasto toniko. Nuostabus poveikis odai: švelniai drėkina ir ramina, sutraukia kapiliarus, skaistina, lygina odos spalvą.  Vienas iš žaviausių kada nors bandytų hidroliatų. Hidrolatu sudrėkintą kompresą uždejusi ant sumušimo, išvengiau mėlynės. Įdomiausia, kad turėtas parsisiųstas rugiagėlių vanduo absoliučiai nepatiko – nejaučiau nei kvapo, nei poveikio. Kartą pabandžiusi, daugiau nebepirkau. 🙂

Aromaterapinėje literatūroje  rugiagėlių hidrolatas pristatomas kaip vienas iš nedaugelio, tinkamų lašinti tiesiai į akis ir naudoti vietoj dirbtinių ašarų. Suzanne Catty knygoje “Hydrosols. The next aromatherapy“ rašo, kad turi fitohormonų ir todėl vengtinas pirmo nėštumo trimestro metu. Ann Harmam knygoje “Harvest to hydrosol“ rasta cheminė hidrolato analizė leidžia geriau suvokti jo poveikio esmę: labai mažas vandenyje ištirpusių, tačiau veiklių, stiprių medžiagų kiekis daro jį tokiu švelniu ir drauge veiksmingu. Rugiagėlių hidrolate A. Harman aptiko vos 0,0013% aliejaus. Daugausiai yra bisabololio darinių ir eugenolio – stipraus antimikrobinio, priešgrybelinio, priešuždegiminio elemento.

Kosmetikoje rugiagėlių vanduo naudojamas kremuose, losjonuose ir visur, kur reikia raminti, gydyti sudirgimus: tinka esant egzemoms, dermatitams, nubrozdinimams; traiškanojančioms akims ir įvairiems kitiems akių uždegimams, sudirgimams raminti. Tinka esant akių nuovargiui, miežiui. Spuoguotai odai, išsiplėtusioms poroms mažinti. Pasižymi odą stangrinančiomis savybėmis. Manoma, kad lygina, atpalaiduoja raukšleles aplink akis (“žąsų kojeles“). Žiedų preparatais gali būti stiprinami plaukai, mažinamas slinkimas. Mažina karščiavimą ir skausmą.

Manau, kad dėl sutraukiamojo, šlapimo išsiskyrimą gerinančio poveikio rugiagėlių vanduo gali būti vertinga priemonių celiulito mažinimui dalis. Rekomenduočiau išbandyti varginamiems šienligės – jei žmogus nėra alergiškas astriniams, rugiagėlių hidrolato dulksna gali raminti ašarojančias akis, o purškiama į nosį mažins paburkimą ir uždegimą. Negaliu to išbandyti ant savęs: jau kelatą metų nebejaučiu jokių šienligės keliamų problemų. O buvo laikas, kai buteliuką vaistų nuolat nešiodavausi rankinėje.

Moksliniais tyrimais yra nustatytas rugiagėlių graižų antiuždegiminis ir imunomoduliuojantis poveikis.

Pridursiu, kad rugiagėlių preparatai netinka asmenims, alergiškiems astrinių šeimos augalams. Nesu tikra dėl fitohormonų, bet nėščiosioms nevartotini, o visiems kitiems naudotini atsargiai dar ir dėl stiprių veikliųjų cianido darinių.

*****

Vaistinei žaliavai naudojami mėlyni rugiagėlių žiedai turi karčiųjų širdį veikiančių glikozidų centaurino, cianino, antocianų cianidino ir pelargonino diglikozidų, kumarino (cikorino), flavanoidų, gleivių, rūgščių, mineralinių medžiagų kalio, kalcio, seleno, vario, cinko ir kt.

Rugiagėlių preparatai pasižymi šlapimą ir tulžį varančiu, stimuliuojamuoju, prakaitavimą skatinančiu poveikiu. Slopina lygiųjų vidaus organų spazmus, gerina virškinimą, žadina apetitą. Efektyviai šalina inkstų ir širdies ligų sukeltus patinimus.

Rusijoje buvo tyrinėtas nestiprus rugiagėlių tinktūros kraujospūdį mažinantis ir širdies ritmą reguliuojantis efektas, tačiau noriu pažymėti, kad tie tyrimai buvo atlikti su pelėmis.  Tradiciškai Rusijoje rekomenduodavo išsekusiems, ilgai sergantiems, apetitą praradusiems ligoniams, ypač sergant inkstų ir šlapimo takų, tulžies latakų ligomis. Liaudies medicinoje rugiagėlės naudotos ir obstrukciniams bronchitams gydyti kaip atsikosėjimą gerinantis ir priešuždegiminis vaistas.

Dažniausiai naudojamos įvairiuose arbatų mišiniuose. Keletas džiovintų mėlynų žiedlapių papuoš bet kokią arbatėlės žaliavą.

 

Literatūra:

  1. Suzanne Catty “Hydrosols. The next aromatherapy“
  2. Ann Harmas “Harvest to hydrosol“
  3. S. M. Kalasauskienė “Vaistiniai augalai gydymui, kosmetikai, kulinarijai“
  4. Cовременная фитотерапия, София, 1988. Под редакцией проф. Becelina Петкова
  5. http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0378874199001129
  6. http://phytomorphology.org/PDF/MP4/04065068.pdf
  7. Apie rugiagėlės giminaitę, astrinių šeimos Centaurea aynetensis: http://www.academicjournals.org/article/article1380375961_Talhouk%20et%20al.pdf 
    IMG_1580
Parašykite komentarą

Rugiagėlės hidrolatui

IMG_1598[1] Šiandien puiki diena – grįžau iš sėkmingos medžioklės. Kokia medžioklė be kraujo? Taigi, kraujo buvo – uodai kapojo be jokio sąžinės graužimo. Neklausė, ragana aš ar dar kas. Bandžiau gintis, bet paskui nusprendžiau: vardan tos Lietuvos! Uodai tai lietuviški, jie nabagai irgi valgyt nori…   IMG_1593[1]

Maniau, kad tiek mėlynų žiedelių surinkti neįmanoma.  O paskui negalėjau liautis ir parsivežiau daugiau nei du kilogramus žiedų, valiooo!  Protas supratanta, kad visų nesurinksiu – nė nereikia tiek. Bet traukia lyg magnetas. Dėkoju bitelėms, kad žiedus lankydamos manęs nė viena neįgėlė. Taigi, šiandien bus išsvajoto rugiagėlių hidrolato gaminimo diena. Praėjusiais metais melsvaakių gražuolių ieškodama apvažiavau apylinkes, bet niekur gausiai augant neaptikau. Šiemet labiau pasisekė. Rašau, nuostabiais vaizdais norėdama pasidalinti. 🙂

Apie patį hidrolarą papasakosiu vėliau, kai bus pagamintas. Jau žinau kad bus už puikų puikesnis – rinkau grojant dangiškam orkestrui: čirenant vieversėliams solo partiją atliko pempė, dūzgė bitelės ir tyliai zyzė pasalūnai uodai. Tikra užburtų rugiagėlių sonata.

Neaprašytas, neapkalbėtas dar ir nuostabusis bijūnų hidrolatas. Vasarą dienos  trumpiausios… 😉IMG_1578[1]

Parašykite komentarą

Naujausi mano atradimai: plaukų slinkimas ir vitaminas D3

Mano plaukai nuolat krenta ir atauga, krenta ir atauga. Nenutriušę, neišplonėję, tiesiog labai trumpas ciklas. Visokių priemonių bandžiau per gerą dešimtmetį. Paskutinis eksperimentas – vitamino D3 riebaluose tirpių lašiukų ir rozmarinų CO2, taip pat tirpaus riebaluose, ekstakto mišinys (labai apytikriai 1 prie 9, kai 9 dalys arba daugiau vitamino D tirpalo). Nerimtai, iš akies sumaišiau ir gerą mėnesį po kiekvieno galvos plovimo įtrinu šaknis 3-5 lašiukais mišinio. Dar bijau džiaugtis rezultatais, pernelyg trumpas laiko tarpas, tačiau man regis, iškrentančių plaukų kiekis ėmė mažėti. Gal ir veikia?  Kai baigsiu, pasidarysiu daugiau, dar pridėsiu retinolio (vitamino A). Jei kas norės išbandyti, siūlyčiau plaukams naudoti trigliceriduose, ne aliejuje ištirpintą vitaminą – mažiau riebina (toks yra Oiledixin).

Iš tiesų yra nustatytas gana patikimas ryšys tarp židininio plaukų slinkimo ir vitamino D koncentracijos kraujyje. Dar jis padeda nuo plaukų slinkimo, kai tenka gydytis chemoterapija. Taip kad dviračio neišradau. Tik bandžiau pavažiuoti. 🙂 Papasakoju, nes nė kiek neabejoju, kad plaukų klausimas dažnam aktualus. 🙂

 

Gal ataugs man plaukai kaip šis šaldytuvo kampe pamirštas kopūstas – ėmė ir užaugimo “vaikelį“. 🙂 Galinga toji gamtos gyvybės jėga.WP_20150422_003

 

Apie židininį slinkimą ir vit. D

Vit. D ir plaukų ciklai

Vitaminas D ir oda

 

Parašykite komentarą

Šventa Nepriklausomybės duona

unnamedSimboliška – šiandien kepu juodą naminę duoną. Šiandien mūsų šalies Nepriklausomybės diena. Džiaugiuosi tuo ne vien kovo vienuoliktąją. Džiaugiuosi nuolat. Ir kai horizonte kybo didesnė ar mažesnė grėsmė mūsų brangiai laisvei, dar labiau ją branginu. Pernelyg gerai prisimenu “anuos“ laikus. Tuščias parduotuvių lentynas. Savo beteisę vaikystę. Kokios vaikų teisės, nejuokaukit! Prisimenu mūsų, paauglių mokinukų, “išplautų smegenų“ diskusijas: bus pasaulio pabaiga kai Brežnevas numirs ar nebus. Mes tikrai bijojom, kad nutiks kažkas baisaus! Kažkas sako, kad tuomet gyveno geriau ir prie ruso “viskas buvo žmoniškai“? Mielieji, mes visi tada buvom dvidešimt penkeriais meteliais jaunesni. O jaunystėj, kaip žinia, ir žolė žalesnė, ir saulė skaistenė. 🙂 Saldi ir skalsi ta mūsų laisvė, sunkiai išauginta. Ačiū tau, Lietuva, kad esi.WP_20150311_006